Skip to content

Kalėdinė vyskupo dovana – padėka už gerą žodį

Lina RAGINYTĖ

Praėjusį antradienį, gruodžio 11 d., Ignalinoje viešėjo vyskupas Darius Trijonis. Drauge su dekanu kun. Vidu Smagurausku jiedu susitiko su rajono valdžia, Ignalinos TV, laikraščių „Mūsų Ignalina“ ir „Nauja vaga“ komandomis. 

Jo Eminencija turbūt kol kas vienintelis mums žinomas vyskupas, taip nuoširdžiai ir betarpiškai bendraujantis su žmonėmis, jog neretai šie taip ir užsimiršta leidžiantys laiką ne su visą amžių pažįstamu draugu. Vyskupo dėmesingumas smulkmenoms suteikia jam galios ir stipriai pakylėja žmonių akyse.

Su vyskupu D. Trijoniu susipažinome dar pernai Dūkšto šeimadienio šventėje. Antrą kartą susitikome vasaros pabaigoje Mielagėnuose, kur jis garsiai visai bendruomenei girdint pažadėjo atsilankyti redakcijoje, mat dabar lauktuvių vežti saldainiai ištirpę nuo karščio. Tada vyskupo pasakyti žodžiai atrodė lyg smagus, šildantis pokštas. Bet kai redakcijoje suskambęs telefonas pranešė apie jo vizitą, nustėrome visi: kaip toks žmogus, turintis begales vizitų ne tik šalyje, bet ir visame pasaulyje, gali prisiminti kažkada kažkam duotą pažadą. Visame įvykių kontekste tai atrodo smulkmena, bet jos vertė – neįkainojama. Kartais viena tokia smulkmena gali viską apversti aukštyn kojomis. 

Su svečiais gurkšnojome arbatą ir kalbėjomės apie jus, mieli skaitytojai, apie jūsų kasdienius darbus, džiaugsmus, apie jūsų gyvenimą nutolusiuose kaimuose, apie bendruomenes ir jų veiklas. Vyskupas Darius sunerimęs, kaip gi padėti žmonėms? Kaip įkvėpti kunigus ir juos motyvuoti, kai diena iš dienos bažnyčioje temato 12 moteryčių? 

Prisiminiau neseniai vartytus 1968 m. „Kolūkiečio užrašus“. Juose, be visokių net ir šiandien aktualių patarimų, radau įdomų straipsnelį, kuriame pasakojama, jog būtent 1968 m. Gvadalacharos regione esančio vieno kaimelio gyventojai padavė skelbimą į laikraštį, jog parduodamas visas kaimas, mat žmonės ieškodami darbo, išsivažinėjo po turtingąsias šalis ir stovi begalė tuščių pirkių, nėra nei kam dirbti, nei kam gyventi kaimelyje. Tačiau šiandien šis kaimelis vėl gyvas, jame vėl krykštauja vaikai ir gyvenimas tęsiasi. Noriu pasakyti, jog šis mūsų nykimas yra natūralus procesas. Turbūt reikia absoliučiai pritrenkiančio sukrėtimo, kad atsibustume (kalbu ir apie valdžios politiką), išgyventume tą skausmą visa galia, ir tik tada natūraliai pradėsime kilti. Mes dabar atgavome laisvę, regis, turėtume kuo džiaugtis ir dėl ko stengtis, bet didžioji dauguma mūsų valdomi ne pačių šilčiausių jausmų. Nėra stebuklingos piliulės, kurią suvalgęs žmogus taptų geresniu, imtų mylėti savo artimą ir visą pasaulį, Kad ir kaip gaila, bet be sukrėtimo, skausmo ir kančios vargu ar įmanomas virsmas. 

Ir vis dėlto, vyskupas Darius kviečia gyventi laukimu ir ruoštis artėjančioms šventėms. Kaip išminčiai sveikinti gimusio kūdikėlio keliavo su dovanomis, taip ir vyskupas su dekanu atvyko ne tuščiomis: dovanojo mums savo laiką, kalėdaičių Kūčių vakarienei, knygų ir skanėstų. 

Nemanau, kad galėčiau atsakyti į užduotą vyskupo klausimą, kaip padėti žmonėms? Tačiau, man regis, atsakymo čia ir nereikia, nes savo dėmesingumu, paprastu, šiltu ir žmogišku bendravimu, keliaujant po atokiausius kampelius, vyskupas jau daro stebuklus. Spindinčiuosius ir galinguosius matome visur ir visada, bet pastebėti mažytį ir neryškų, beveik nematomą galima tik tada, jei myli, nes kur yra meilė, ten yra Dievas. 

Vyskupo dovanotoje knygoje, Motina Teresė į klausimą, kas yra meilė, atsako: „Meilė yra atidavimas. Dievas taip pamilo pasaulį, kad atidavė savo Sūnų. Jėzus taip mylėjo pasaulį, mylėjo jus, mylėjo mane, kad atidavė savo gyvybę. Jis nori, kad mes mylėtume taip, kaip mylėjo Jis. Todėl turime nepaliaujamai atiduoti iki skausmo. Tikra meilė yra atidavimas, atidavimas iki skausmo.“

Huberto Raginio nuotr.

Šio straipsnio komentuoti neleidžiama!