Skip to content

Naujieji pranašauja naujus darbus

Dalia SAVICKAITĖ

Į mūsų kiemą beldžiasi nauji metai. Besibaigiančiuosius rytiečių pavyzdžiu vadinome Gaidžio metais, o ateinantieji – Kiaulės. Įprasti akiai, bet labai skirtingi gyviai. Kiekvienas šiemet išgyvenome savas patirtis. Kaip gyvenimas atrodys kiauliškais metais – dar neaišku. Kultūrininkų projektų vertinimas ministerijoje dar nėra baigtas, tad ar galėsime realizuoti visus sumanymus – neaišku. Gaila, kad daug vilčių teikiantis, tautos kultūros dalykus (bent jau iš buvusių pareigų sprendžiant) išmanantis naujasis ministras jau nebesuspės įtakoti prioritetų parinkimo…

O valstybė numato minėt kitąmet? 100 metų, kai Lietuvos vėliava iškelta Gedimino kalne, minėdami Baltijos kelio 30-etį, pasmerksime Molotovo-Ribentropo paktą, aptarsime 450 m. mininčią Liublino uniją ir jos paliktą kultūrinį paveldą regione. Minėsime ir iškilių asmenybių jubiliejusː Eduardo Balsio (1919–1984) 100-ąsias metines, Juozo Naujalio (1869–1934) – 150-ąsias,  Alfonso Nykos-Niliūno (Alfonso Čipkaus) (1919–2015) – 100-ąsias, Juozo Tumo-Vaižganto (1869–1933) – 150-ąsias gimimo metines. Kartu džiaugsimės, kad kitus metus LR Seimas paskelbė Žemaitijos (vadinasi kada nors bus ir mūsų eilė), Lietuvos šaulių sąjungos, Prezidento Antano Smetonos, Jėzuitų misijos Lietuvoje, Pasaulio lietuvių, Jono Žemaičio-Vytauto, Laikinosios sostinės atminimo, Lietuvos Nepriklausomybės kovų atminimo, Juozo Naujalio metais. Mane labiausiai džiugina, kad prisiminti vietovardžiai – jiems taip pat skiriami ateinantys metai. Turėsime puikią progą pasidomėti etnolingvistiniais dalykais, pagerbti išnykusius kaimus.

Atkeliauja dar vieni metai, kurie padės pažinti pasaulį. Labai nudžiugino rajono spaudoje skaitytas mielagėniškės bibliotekininkės R. Misiūnienės straipsnelis apie Advento vakarą. Pasirinkta tema liudija, kad įprastiniame darbų rate galima rasti dar neaptartų temų, neišbandytų edukacinių veiklų, senosios kultūros priminimo galimybių. Kam nepasisekė apie jį sužinoti, skubu pasidžiaugti – jame autorė dalijasi didelį įspūdį palikusiu Advento meto susitikimu su Monika Šimonėle. Kalbėta apie daug simbolinės prasmės turinčią verpstę. Autorė pasakoja, kad Vikipedijoje perskaitėː ,,verpstukas – verpimo įrankis. Tai apvalus medinis kotelis siūlams vynioti su ant galo užmautu 2–5 cm skersmens smagračiu. Verpstukų smagračiai gaminti iš molio, gintaro, akmens, rago, kartais iš metalo. Naudoti verpstukai daugiausia senovėje – nuo neolito iki atsirandant verpimo rateliui (XV–XIX a.). Lietuvoje verpstukai atsirado virvelinės keramikos kultūroje (III tūkstm. pr. m. e. pab. – II tūkstm. pr. m. e.). Daugiausia verpstukų smagračių aptinkama I–II tūkstm. pr. moterų kapuose.“ 

Į Mielagėnus iš netolimų Vidiškių atvykusi viešnia papasakojo verpstuko istoriją, atskleidė keletą jo magiškų savybių. Susirinkusios moterys gavo progą pabandyti suverpti siūlo giją. Nepakluso verpstukas net darbščiausioms. Šios žemės moteris valdžia verčia pensijai metus kaupti tol, kol juda, tad dieviškais darbais kaip ir nebėr kada užsiimti…

Nenuostabu, nes graikų mitologija pasakoja, kad tai deivės Anankės – atsiradusios iš pačios savęs, neturinčios kūno, o savo rankomis apglėbiančios visą visatą – atributas, besisukantis tarp jos kelių. Ši deivė – neišvengiamos lemties personifikacija, o verpstė – pasaulio ašis. Jonas Vaiškūnas rašo, kad Lietuvoje verpstė – daugelio ritualų rykas. Jos simbolizmas siekia pirminius kosmogoninius įvaizdžiusː pasaulio, gyvybės medį. Verpstė – indoeuropietiškos kultūros reliktas, pirminė materija, daiktinis kosmoso simbolis, vyriško ir moteriško prado jungtis. Deivė Verpėja  valdo ir prižiūri nepaliaujamą pasaulio ir gyvybės jame kūrimą.

Baigdami metus pagalvokime apie amžinąjį gyvybės ratą, atraskime esmingiausias savo prasmės jame vietas ir pagalvokime, kaip atsiduodami amžinybės rato vėjo gūsiams, susiliedami į vienį galime tobulinti save ir pasaulį. 

Šio straipsnio komentuoti neleidžiama!