Prie gero priprantama greit. Gretai pripratome ir prie įspūdingų kalėdinių programų, kuriose dalyvauja mūsų krašto meno mėgėjų kolektyvai. Kad ir kas ką besakytų (kiekvienas turi savo nuomonę) – šie pasirodymai – nepaprastas reginys. Deja, šiais metais nuspręsta buvo nebejungti visų kolektyvų į pasirodymą, esą meno mėgėjų kolektyvai nori Kalėdų su savo brangiais žmonėmis, o ne „juodo darbo“ švenčių metu, todėl sugalvota tik vaikus ir jaunimą įtraukti į muzikinės pasakos „Coliukė“ kūrimą ir padovanoti ją draugams bei artimiesiems dar iki Kalėdų.Regis, pasiteisino ir tai.

Hanso Kristiano Anderseno pasakos užaugino mus visus. Visiems jos gerai žinomos ir kažkodėl niekada nenusibosta. Tiesa, visada smalsu, kaip tą patį dalyką mato menininkai, kaip jie interpretuoja esminius dalykus, kaip pakreipia siužeto liniją, kaip perteikia nuotaikas ir spalvas, kaip sukuria jausmą. Komanda, kuriai vadovavo režisierė Jolanta Narbutaitienė, idėjai sukūrė itin įtaigų ir paveikų „rūbą“. Jausminga, spalvinga, daug judėjimo, veiksmo – įspūdinga. Kažkas jau šnibžda, kad nespėjusiems pamatyti šios pasakos, ji bus kartojama Ignalinos kultūros centre sausio pradžioje. 

Žinoma, šioje visoje gražioje pasakoje labai svarbų vaidmenį atliko ir daugybė Ignalinos miesto vaikų meno kolektyvų vadovai bei patys vaikai. Kiekvienas jų pasirodymas – sunkus, sudėtingas, kone keturių mėnesių trukmės darbas. 

Vaikus rengė profesionalės Neringa Kirkilienė, Nijolė Žygienė, Vida Ksenzovienė ir Edita Račinskienė, ruošusios ne po vieną kolektyvą ir ne po vieną pasirodymą. O gražų reginį „sulipdė“ jau minėta režisierė J. Narbutaitienė drauge su kitais talkininkais. 

Siužeto perpasakoti nėra prasmės. Reikia ateiti ir pamatyti arba… laiku įsijungti Ignalinos TV. 

Nuomonė

Ilgai sukau galvą: pasakyti ar pamiršti. Kalbėti apie nesėkmingus dalykus šventiniu laikotarpiu lyg ir prastas tonas. Tačiau kai kaskart taip pasielgiame, t. y. pamirštame, vis lipame ir lipame ant to paties grėblio… 

Už mano pečių – visa eilė taip pat mąstančių ignaliniečių, kurių nuomonę drauge su savąją, kaip palinkėjimą noriu perduoti Ignalinos kultūros centro vadovams. Ko mes linkime? Linkime išsivaduoti iš nesibaigiančio chaoso ir nuolat tų pačių „liapsusų“ darymo. Kažkada sklandė sparnuota fazė: „Žiema užklupo netikėtai“. Tai panašiai šią frazę galima pritaikyti ir kultūros centrui. Juos „renginys užklupo netikėtai“! Žiūrint į tą chaosą, kitokių minčių net nekyla. Tėvai, kaip įprasta, nežino, kad privalo iš anksto pasirūpinti bilietais į koncertą, nes kitaip jie nebus įleidžiami. Vietų ir taip trūkta. Bet kai tėvai užimti repeticijomis ir t. t., jie pamiršta susiieškoti informacijos apie būsimo renginio detales. Kaip visada – fotografuojantiems (nei pačiam kultūros centro „fotografui“, nei savivaldybės viešųjų ryšių atstovei, nei spaudos atstovams) vietos taip pat nėra. Vieni nuo kitų stumdo ir niekas nebežino, kas turėjo tuo pasirūpinti. Visi pikti, barasi… Tik prasidėjus renginiui, šimtai vaikų „skraido“ po kultūros centrą, belaukdami savo pasirodymo eilės. Suprantama, praėjus keliems šimtams žmonių su snieguotais batais, aišku kokios liko grindys. Ką padaro centro darbuotojai? Pavažinėja šlapia šluoste, kad būtų švaru, bet nesuka galvos, kad liko balos, slidu ir nesaugu. Vienas ir paauglių, kuris pasirodymo metu šoko basas, lipo laiptais iš antro aukšto ir dėjęs koją ant ledu paverstų fojė grindų taip visu ūgiu tėškėsi ant žemės, kad net kaukolė sutrekšėjo… Gerai, kad pačiuožė keliolika centimetrų, nes būtų tėškęsis į laiptų kraštą. Pasakius komentarą darbuotojams, buvo atsakyta, kad tai normalu, visą gyvenimą taip yra, kaltos grindys ir lakstantys vaikai. Žodžiu, per balas vaikščioti basiems ir su peršlampamomis čežutėmis koncertuojantiems vaikams yra normalu. Kultūros centras, kaip ir visos kitos biudžetinės įstaigos, tarnauja žmonėms ir yra dėl žmonių, o ne atvirkščiai. 

Ir pabaigai. Toks triukšmas ir nesusikalbėjimas, koks vyko generalinių repeticijų ir pasirodymo metu, nėra normalus dalykas, nors buvo teigiama priešingai. Norint suvaldyti tokią masę žmonių, reikia juos išskirstyti mažesnėmis grupelėmis, pasitelkti į pagalbą vaikų tėvus toms grupelėms suvaldyti ir atskirai kiekvienas mokytojas savo mažose grupelėse išaiškintų kas ir kur eina, ką daro ir kokiu tikslu. Kai apie pora šimtų vaikų vienu metu vienoje vietoje, jie net šnibždėdamiesi sukelia baisų triukšmą ir niekas nieko aplink negirdi. Bandėme koridoriuje nustatyti triukšmo šaltinį. Neįmanoma to padaryti, neįmanoma susikalbėti. Ir tai tikrai nėra normalu. Tai nereiškia, kad dabar reikia viską nutraukti, nebeleisti šokti, dainuoti ir panašiai. Reikia tiesiog ramiai ir sistemingai viską organizuoti. Iškalbingiausia, matyt, buvo diskoteka, kuri buvo lyg ir dovana vaikams. Kaip ir kas ten vyko, matyt, nežino niekas, bet kultūros centras atrodė kaip po karo, išpeckiotas šokoladu, tik nežinia, ar tai įvyko prieš ar po vaikų „karo“ maistu. Taip suprantame linksmybes! 

Nereikia niekur ieškoti asmeniškumų, blogumų. Tiesiog linkime peržiūrėti organizacines strategijas. Žinome, kad žmonės daug dirba ir net labai daug, atiduoda dūšią šiam darbui, bet kai kažkur ir patys jaučiate ar matote spragą, nereikia bijoti vienas kito prašyti pagalbos siekiant, bendrų tikslų. 

Autorės nuotr.