Nuskambėjo, nušuoliavo 2018-ieji metai. Lietuvos valstybės atkūrimo šimtmečio metai, kupini renginių, šurmulio, gerų darbų metai! Ir nesinori, kad jie išnyktų kaip žaibo tvykstelėjimas, užsimirštų. Norisi ilgai prisiminti šių išskirtinių metų įvykių sūkurį, įtraukusį kiekvieną tautietį. Prisiminti iš tikrųjų yra ką! Kazitiškyje valstybės atkūrimo šimtmetis minėti pradėtas akcija „Gyvasis mikrofonas“. Gyvasis todėl, kad iš bibliotekos, gyvai nuskambėjus Tautiškai giesmei, visoje gyvenvietėje pasigirdo Kazitiškio seniūno Drąsučio Jelinsko balsas, pasveikinęs susirinkusiuosius su visiems brangia Lietuvos atkūrimo 100-mečio švente. Ją eilėmis ir dainomis garsino visiems gerai pažįstami Pranas ir Laima Trubilos, Aldon Kalamėnienė, Aldona Kazlauskienė, Darius Šerėnas, Gendrika Servutienė, Povilas ir Petras Trubilos, Valerija Aleknienė. Buvo svečių iš Ignalinos viešosios bibliotekos.
Vasario 16-ąją Ignalinoje vyko publicistinis renginys „Vardai, išlikę per 100-metį“, į jį buvo deleguoti atstovai ir iš Kazitiškio. Vienas jų –gerbiamas ir visų mylimas, iškilus mūsų krašto žmogus Rimantas Klimas.
Vasario 16-osios renginių maratoną tęsė akcija „100 laužų Lietuvos ateičiai“.
Vakare, sutemus, Kazitiškio seniūnijos kiemelyje suliepsnojo seniūnaičio D. Šerėno uždegti septyni laužai. Bemaž šimtas žmonių, tarp jų Švedriškės ir Grybėnų bendruomenės atstovai, buvo vaišinamasi karšta arbata ir nepaprastai skania koše. Seniūno D. Jelinsko šiltas bendravimas su žmonėmis, bibliotekininkės Rasos Trubilienės vaišingumas, laužo šviesos – visa tai leido pakilti virš kasdienybės! Namo grįžome džiaugdamiesi, kad gyvename Lietuvoje.
Gegužę Kazitiškyje buvo suplanuotas Tarptautinio festivalio „Poezijos pavasaris“ renginys. Kad poezijos paukštė nutūptų Kazitiškio parke, reikėjo išmoningai sutvarkyti nuostabią, didingą erdvę. Tuo vėlgi pasirūpino R.Trubilienė ir D. Jelinskas. Jų sukviesti talkininkai dirbo iš peties, ir parkas buvo pasiruošęs priimti svečius. Gegužės 25 d.Ignalinos VB darbuotojos Laimos Andrijauskienės lydimi pasirodė garbingi svečiai iš JAV, Graikijos ir Lietuvos. Sulaukėme svečių iš Dūkšto, Švedriškės ir Grybėnų.
Bibliotekininkė Rasa paskelbė šventės pradžią ir pristatė šventės vedėją – poetą, fotografą Ričardą Šileiką. Didingų medžių apsuptyje svečiai skaitė poeziją, skambėjo Dūkšto kultūros centro ansamblio romansai
ir dainos. Miela buvo klausytis visų svečių, o ypač aktoriaus Andriaus Bialobžeskio eilių. Likome sužavėti Dūkšto seniūno Vytauto Kazėno, Dangutės Urbonienės ir Agnės Umbrasienės balsų.Po svečių pasirodymo Rasa nuoširdžiai padėkojo visiems, nors maža dalele prisidėjusiems prie šventės, įteikė atminimo dovanėles ir pakvietė visus nusifotografuoti prie šimtamečio ąžuolo, o po to ir prie vaišių stalo. Rasos pagalbininkai – Rugilė, Sabina, Elzė ir Povilas, vaišino visus gaivia sula, garuojančiu šiupiniu, namine duona.
Darbščių žmonių ir Dievo dėka (oras buvo puikus)šis renginys išliks Kazitiškio istorijoje.
Apie projektą „Dvarų istorija žadina vaizduotę“ buvo girdėję ne visi ne tik aplinkinių kaimų, bet ir Kazitiškio gyventojai. Todėl, kai liepos 14 d. į seniūnijos kiemą pradėjo važiuoti automobiliai, netgi autobusai, vietiniai ėjo pėsčiomis, kai kurie stebėjosi ir nesuprato, kas čia vyksta. Ogi vyko įsimintinas renginys, sukvietęs žymius žmones. Seniūnas D. Jelinskas, pasveikinęs renginio dalyvius, pasidžiaugė, kad tokie projektai neaplenkė ir Kazitiškio, kad suvažiavo daug svečių, palinkėjo gerai praleisti laiką. Projekto vedėja L. Andrijauskienė supažindino su projektu. Daug kas nežinojo, kad čia – Mikuličių šeimos dvarvietė. Renginyje buvo perskaityti kambarine dvare dirbusios Emilijos Čičelytės-Mateikienės prisiminimai, kuriuos užrašė buvusi bibliotekininkė G. Servutienė. Pasak E. Čičelytės-Mateikienės, ponia niekam neleisdavusi eiti į parką, jis buvo išpuoselėtas, daug gėlynų, tam tikros vietos skirtos gerti kavai. O kas dar gražiau apie parką galėjo papasakoti, jei ne šalia parko augęs, o dabar jau profesorius Remigijus Noreika. Vaikščiodami parko takeliais su profesoriumi, matėme ir europinį maumedį, ir baltažiedę akaciją, ir paprastąsias alyvas, ir pilkąją tuopą, ir dar išlikusius uosius.
O senojo ąžuolo kamieną profesorius jau buvo pradėjęs matuoti dar besimokydamas Kazitiškio aštuonmetėje. Klausai profesoriaus ir galvoji, kad klausai kalbančios enciklopedijos. Žodžiai jam liejasi laisvai, viskas čia jam miela, brangu, nes čia jo tėviškė. Gaila, kad parkas buvo gal net pernelyg gražiai sutvarkytas, galima sakyti, išravėtas, todėl dr. Bronius Šablevičius negalėjo mūsų supažindinti su retais augalais. Visus sužavėjo dvaro tujų alėja. Dabar tai Žaliosios gatvės puošmena. Po pasivaikščiojimo parko takeliais visi buvo pakviesti bendrai nuotraukai po senuoju ąžuolu. D. Jelinskas projekto vadovei L. Andrijauskienei įteikė nuostabią lauko gėlių puokštę, o dailininkas Saulius Neveriūnas bibliotekai padovanojo nutapytą parko vaizdą.
Vasarą Kazitiškio sen. bibliotekoje užvirė darbas. Reikėjo praplėsti bibliotekos erdvę, padaryti lentynas, paruošti patalpas knygoms, nes mūsų kraštietis poetas Vladas Vaitkevičius padovanojo savo asmeninę biblioteką – 4148 knygas (vėliau jis dar atvežė per 100 knygų ir daug įvairių periodinių leidinių). Tai bibliotekai ir daugeliui skaitytojų neįkainojama dovana. Darbo buvo daug, todėl bibliotekininkė Rasa džiaugėsi visais pagalbininkais, kuriuos atsiųsdavo seniūnas. Labai daug savo laiko skyrė buvusi ilgametė bibliotekininkė G. Servutienė. Labai pravertė jos patarimai ir pagalba. Daug prisidėjo ir girininkas Stanislovas Kasperavičius. Pagelbėjo ir seniūnijos darbuotojai. Pirmas pagalbininkas, žinoma, buvo seniūnas D. Jelinskas.
Spalio 12 d. įvyko oficialus poeto asmeninės bibliotekos atidarymas. Padėkoti ir pasveikinti poeto atvyko Ignalinos VB direktorė Loreta Aleknienė, vicemeras Laimutis Ragaišis, Kultūros ir sporto skyriaus vyr. specialistė Rasa Juodagalvienė. Poetas V. Vaitkevičius atvyko kartu su žmona fotomenininke Birute Kairaityte-Vaitkevičiene, bičiuliu bardu, poetu Aleksandru Ravve ir fotomenininku Alvydu Vaitkevičiumi. Šventėje dalyvavo ir kanklių muzika visus žavėjo R. Klimas. Šventę atidarė bardas A. Ravve. Ignalinos VB direktorė L. Aleknienė ir vicemeras L. Ragaišis padėkojo poetui už vertingą dovaną ir įteikė mero Henriko Šiaudinio padėką ir dovaną. Rajono valdžios atstovai nuoširdų ačiū už atliktus darbus tarė bibliotekininkei Rasai ir seniūnui D. Jelinskui. Seniūnas padėkojo savo kraštiečiui poetui Vladui ir, pasidžiaugęs, kad čia kiekvienas atras savo knygą, įteikė Birutei puokštę rožių. Daug įdomaus iš vaikystės apie Vladą papasakojo kartu augęs girininkas S. Kasperavičius. Ypač daug dėmesio Stanislovas skyrė poeto broliui miškininkui prof.habil. dr. Mečislovui Vaičiui (1927–2018). Jo atminimą bibliotekoje įamžino stendas. Stanislovas priminė visus a. a. profesoriaus mokslinius pasiekimus, poetui ir jo žmonai įteikė rožių puokštes. R.Trubilienė nuoširdžiai padėkojo už jai suteiktą pasitikėjimą ir įteikė poetui atminimo dovaną – Nemenčinės neįgaliųjų centro suvenyrą. Nebuvo pamirštas nė vienas, padėjęs įrengti dovanotoms knygoms jaukią ir dailią patalpą, kiekvienas parsineš namo dovaną.Poetas padėkojo visiems ir kartu su žmona Birute, vicemeru L. Ragaišiui, seniūnu D. Jelinsku, S. Kasperavičiumi, bibliotekos direktore L. Alekniene perkirpo simbolinę juostelę atidarant biblioteką. Asmeninę poeto biblioteką puošia S. Kasperavičiaus pagaminta medinė iškaba, sienas gyvina žmonos Birutės nuotraukos. Birutės darbuose įamžinti Kauno arkikatedros bazilikos bokštai, Kauno bažnyčių fragmentai, gali pamatyti ir pavasario princesių, ir nuostabos pliūpsnį, džiaugsmo ašaros skaidrumą ir dar daug daug vaizdų, kurių mes gamtoje nepastebime. Iškilmingą bibliotekos atidarymo dalį R. Klimas užbaigė daina.
Visus susirinkusius žmones seniūnas ir Rasa pakvietė į parką, prie vaišių stalo. Prie jo reikėjo eiti per nuostabiai išaustą rudeninių lapų kilimą, kurį atsidėkodami už parko priežiūrą padovanojo didingi medžiai. Visi buvo sužavėti rašto ir spalvų gamos. Bendraujant su poetu, jis apgailestavo, kad norėjo paskaityti eilėraščių iš naujos savo knygos, bet per klaidą rankraštis liko kitame švarke. Besikalbant, dalijantis įspūdžiais, prisiminimais, pokštaujant strimgalviais bėgo laikas. Girdžiu, poetas žmonai sako: „Gal jau važiuojam? Laukia tolimas kelias į Kauną.“ O Birutė jam atsako: „O man čia taip gera!“ Ir ką čia bepridursi…Visus šių metų renginius Kazitiškyje vainikavo padėkos vakaras „Laukiame šv. Kalėdų“!
Vakaras buvo surengtas trečiąjį advento sekmadienį, vadinamą džiaugsminguoju, po šv. Mišių. Rinkosi į seniūnijos salę mažiausieji su mamytėmis ir tėveliais, močiutės, seneliai ir jaunimas. Susirinkusiuosius nuoširdžiai pasveikino renginio organizatorė bibliotekininkė, o dabar jau ir seniūnaitės pareigas einanti R.Trubilienė, seniūnas D. Jelinskas. Seniūnaitės padėkos sulaukė visi seniūnijos darbuotojai, pašto darbuotojos, Rugilės ir Sabinos tėveliai (mergaitės dėl ligos nedalyvavo), taip pat brangiausias Rasos turtas dukra Elzė ir gimtadienį švenčiantis sūnus Povilas. Didžiasalio vaikų globos ir socialinės paramos šeimai globotiniai parodė spektaklį „Mažasis princas“. Žavėjo vaikų nuoširdumas, meniškumas, spektaklyje daug eiliuoto teksto, gražių gėlyčių šokių. Spektakliui pasibaigus, vadovės visus pasveikino su artėjančiomis šventėmis ir Rasai įteikė vaikų darbo suvenyrus. Pasigirdus beldimui į duris, pasirodė Kalėdų senelis nešinas maišu dovanų. Kalėdų senelis prašė vaikų, kad jie padainuotų, padeklamuotų ar pašoktų. Gražią dainą kartu su Kalėdų seneliu padainavo svečiai iš Didžiasalio, todėl jie pirmieji gavo dovanėles. Tada Kalėdų senelis į sceną kvietė Kazitiškio sen. gyvenančius vaikučius iki dešimties metų. Mažiukai deklamavo eilėraštukus, o jų dar nemokantys vaikučiai pasižadėjo kitais metais būtinai išmokti. Kadangi Kalėdų Senelis buvo labai jaunas, beūsis ir labai gerai matantis be akinių, todėl visi iki vieno buvo pastebėti ir pasveikinti. Išdalijęs visas dovanas, jis pakvietė į lauką eglutės įžiebti. Suskaičiavus nuo vieno iki dešimt, buvo įžiebta Kalėdų puošmena. O kiek buvo norinčių su Kalėdų seneliu nusifotografuoti, įsiamžinti šią įstabią akimirką. Eglutės įžiebimo šventės kulminacija – įvairiaspalviai fejerverkai.
Ne už kalnų Naujieji metai. Ko iš 2019-ųjų sulauks ir ką jiems duos Kazitiškio žmonės? Kokiais darbais garsins, ką mylės, apkabins, priglaus prie krūtinės, ką užjaus ir kam sunkią valandą padės? Kaip pailsins nuo gyvenimo tempo ir rūpesčių pavargstančią širdį? Su kuo norės susitikti, kur nuvažiuoti, ką pamatyti? Mano galva, daug kas priklauso nuo kaimo bibliotekų – kultūros ir šviesos židinių, savotiškų laimės žiburių. Bibliotekų organizuojami renginiai nėra savitikslis, jais stengiamasi prusinti visuomenę, artinti prie kultūros, mokyti pažinti save, savo vidaus pasaulį, palinkti prie vertingos knygos, dažniau pakelti akis į dangų ir susimąstyti. Gal tuomet greičiau tirps susvetimėjimo ir abejingumo ledai…
Šio straipsnio komentuoti neleidžiama!