Skip to content

„Eitume laisvės ginti ir šiandien, nes turime ką prarasti…“

Jonas BALTAKIS

Nors šiemet Laisvės gynėjų arba mūsų Pergalės diena dar ne jubiliejinė, o dvidešimt aštuntoji, maloniai nustebino tai progai vykę minėjimai tiek Seime sekmadienį, tiek Ignalinoje penktadienį. Jie buvo kiek kitokie, neįprasti, nei anksčiau. Štai Seime sekmadienį ir dainuota, ir gyvos muzikos buvo, kalbų mažai, o jos labai konkrečios, jaudinančios, „į temą“. Renginys Ignalinos krašto muziejuje pirmiausia nustebino dalyvių gausa, kai salėje neužteko sėdimų vietų, o ir turinys nenuobodus, pažintinis.

Laisvės gynėjų dienos minėjimas mieste prasidėjo penktadienio rytą visuotine pilietine iniciatyva „Atmintis gyva, nes liudija“, skirta žuvusiųjų už Lietuvos laisvę atminimui pagerbti. Įstaigų ir namų languose degė atminimo žvakutės, kurios simbolizavo gyvybę, šviesą, teisingumą, atmintį ir vienybę, žmonių dvasios pergalę prieš smurtą ir melą.

Vakare krašto muziejuje minėjimas prasidėjo teatralizuota kompozicija, kurią parengė Ignalinos gimnazijos mokiniai. Gyvai skambant lietuvių liaudies karo dainai „Broliams“, puikiai suvaidintas jos turinys, kaip broleliai išlydimi į karą kautis su priešu. O salė žydėjo neužmirštuolėmis, kurios buvo įsegtos kiekvieno dalyvio atlape.

Šįkart minėjime dalyvavo net šeši 1991 m. gynėjai, tuomet į Parlamentą vykę iš mūsų rajono: Nijolė Nagurnaitė, Arūnas Grabažis, Albinas Gruzdys, Steponas Pruckus, Gintaras Petkevičius ir Vadimas Laščevskis. Jie visi apdovanoti Sausio 13-osios medaliais.

Renginio vedėja muziejininkė Agnė Skunčikaitė trumpai priminė, kas vyko Vilniuje tomis 1991-ųjų sausio dienomis, kai prieš tankais ir automatais ginkluotą okupantą stojo žmonės, ginkluoti vien daina, malda ir tikėjimu laisve. Primintos tų keturiolikos tą naktį už tą tikėjimą žuvusiųjų pavardės. 

Laisvės gynėjų vardu kalbėti pakviestas tuometis ignaliniečių vadas Arūnas Grabažis. Jis prisiminė tas įtemptas, kaip stygos, dienas, jų dramatizmą. „Sausio 8 d. V. Landsbergis rūmų gynėjams liepė išsirikiuoti. Pasakęs, kad situacija labai sudėtinga ir galimas rūmų šturmas, paprašė visus apsispręsti ir abejojančius išeiti. Tokių atsirado ir tarp ignaliniečių. Vėliau su jais pakalbėjau ir daugiau nei pusė jų sugrįžo. Būdamas su gynėjais, mačiau jų ryžtą ir valią nesitraukti. Dabar kartais manęs klausia, ar eitų ginti Lietuvos dabartinis jaunimas, jei kažkas panašaus pasikartotų? Neabejoju – eitų, nes jie jau žinome laisvės skonį, turi ką prarasti…“

Rajono meras Henrikas Šiaudinis visiems linkėjo tų dienų vienybės, kuri tuomet sustabdė net tankus, ir nepamiršti tų, kurie už mūsų šiandieną tuomet paaukojo savo gyvybes. Meras visiems Laisvės gynėjams įteikė simbolinių dovanėlių.

Minėjime dalyvavo itin garbus svečias – Lietuvos kariuomenės sausumos pajėgų vadas generolas Valdemaras Rupšys, beje, gyvenantis mūsų rajone. Aną sausį jis taip pat buvo Parlamento gynėjas. Generolas pasveikino visus su Laisvės ir Pergalės diena, sakė, kad tuomet net ore tvyrojo nežmoniška įtampa, daugeliui tai buvo apsisprendimo metas. „Buvo ir daug pasyvių stebėtojų, laukusių, kuo viskas baigsis. Tuometė pergalė simbolizuoja ne tik tų dienų prasmę, bet ir visą periodą po to. 1991 m. rugpjūtį vyko pučas Maskvoje ir gatvėse, prie Parlamento buvo vėl tie patys sausio dienų veidai. O ta Pergalė Lietuvai atvėrė kelius į pasaulį, sparčiais žingsniais atvedė į pripažinimą“, – sakė V. Rupšys.

Laisvės gynėjų minėjimo proga muziejuje atidarytos dvi parodos. Viena – fotografijos. Ji pavadinta „Dienos ir naktys: būti ar nebūti“. Jos autoriaus Leonardo Skripsto nuotraukose – tų dienų vaizdai, žmonės. Dalyvavęs pats autorius prisiminė tos kruvinos nakties siaubą, slėgusią nežinomybę – kas toliau, ar apsiginsime, ar dar sugrįšime namo?

Antroji paroda „Lietuvos didieji“. Jos autorė – Sofija Kanaverskytė. Tai 13 tekstilės koliažų, kuriuose – žinomos asmenybės. Kadangi autorės nebuvo, parodą pristatė muziejininkė A. Skunčikaitė. Ji sakė: „Šie koliažai yra pagarbos ir meilės Lietuvos istorijai ir jos žmonėms, paskyrusiems savo gyvenimus Tėvynei, išraiška. Dailininkė išsiuvinėjo lietuvių tautinio sąjūdžio atstovų, valstybingumo žadintojų, nepriklausomybės siekėjų ir puoselėtojų, valstybės, visuomenės ir kultūros veikėjų, pasipriešinimo sovietinei okupacijai dalyvių atvaizdus: Jono Basanavičiaus, Vinco Kudirkos, Jono Jablonskio, Gabrielės Petkevičaitės-Bitės, Maironio, Juozo Tumo-Vaižganto, Antano Smetonos, Stepono Dariaus ir Stasio Girėno, partizano Juozo Lukšos-Daumanto, Tėvo Stanislovo, monsinjoro Kazimiero Vasiliausko ir Justino Marcinkevičiaus. Parodos baigiamuoju akordu tapo vėliava, kurioje išsiuvinėtas Kristaus atvaizdas ir Maironio eilėraščio „Kur bėga Šešupė“ eilutės: „Apsaugok, Aukščiausias, tą mylimą šalį“. Per išskirtines šviesuolių asmenybes simboliškai įamžinant modernios Lietuvos istoriją, autorei buvo svarbu sukurti romantizuotą poetišką atmosferą, pakylėtą nuo kasdienybės“.

Minėjime dainavo vokalinis ansamblis „Iš širdies“ (vad. Loreta Kuksėnienė). Minėjimas baigėsi, sugiedojus valstybės himną.

Autoriaus nuotr.

Share on facebook
Share on twitter
Share on linkedin

Dar nėra komentarų, būkite pirmasis pakomentavęs!


Pridėti komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *