Skip to content

Degant keturiolikai žvakių ir skambant dainoms

MI informacija

Itin svarbią ir įsimintiną Lietuvai Sausio 13-osios popietę į Dūkšto kultūros centrą susirinko gausus būrys dūkštiečių. Dalijomės prisiminimais, klausėmės moterų ansamblio ,,Vėtrungė“, Valentinos Sinkevič ir Dalios Sulienės atliekamų dainų. 

1991 m. sausis. Septyniolikmetis Darius Gerbutavičius, žuvęs prie Televizijos bokšto nuo sovietinių desantininkų šūvių, pašarvojamas šv. Teresės bažnyčioje. Vienoje pusėje karsto prie sūnaus palinkęs tėvas, kitoje – motina. Gedulas. Sunkią akimirką tėvai ištaria žodžius: „Viena paguoda – kad gulės savoj žemėj, ne afganistanuose“.

Šie žodžiai reiškia, kad žūti už Tėvynę yra visai kas kita, nei žūti už Sovietų Sąjungą kariaujant Afganistane. Bet reiškia ir dar kai ką daugiau: baisi yra ne pati mirtis, bet palaidojimas svetimoje žemėje.

Gal tai ir keista mintis šiandienos europiečiui, kurios paaiškinimas slypi kultūrinės sąmonės gelmėse. Tai mūsų protėvių „palikimas“, už kurį taip narsiai tada kovojo. Prieš pusantro šimto metų Simonas Daukantas rašė: Šiandien dar žemaitės ar kalnėnės, išgirdusios svečioj žemėj savo sūnų mirusį, pirmieji žodžiai širdgilo yra: „Vaikeli brangusis, − sako, − svetima žemė tavo kaulus uždengė“. Ir taip nesigaili, kad sūnus mirė, bet to, kad jis svetimoj žemėj paliko palaidotas, nesgi, pagal jų nuomonę, svetimoj žemėj mirti ir tenai palaidotu būti žmogui rodėsi jiems didžiausia nelaime.“

Kiekviename žingsnyje mums svarbu saugoti ir klausytis vidinio balso, vidinio protėvių šauksmo, idant norime išlikti kaip tauta. Mūsų žmonės tada žuvo, kiti sunkiai sužeisti buvo ir liko suluošinti, eidami paskui protėvių šauksmą, kurį šiandien užgožia belytė, bedvasė ir beveidė vakarų kultūra. Simboliška, bet šiandien mes gedime ne tik keturiolikos žuvusiųjų. Mes gedime ir prarandamo identiteto, gedime dėl ateities. 

Kaip ir prieš dvidešimt aštuonerius metus mes prisimename, kas tuomet nutiko nepamirštamose Vilniaus vietose: prie Aukščiausiosios Tarybos (dabar Seimo), prie Vilniaus televizijos bokšto, prie Lietuvos radijo ir televizijos pastato. Vėl ir vėl mintys mūsų apie praeitį, kalbos, prisiminimai tų dienų išgyvenimų.

Dūkštiečiai tylos minute pagerbė žuvusiuosius už Lietuvos laisvę, už mus. Žiūrėdami skaidres plačiame ekrane, prisiminė visų žuvusių veidus, perskaitė jų artimųjų pasakojimus.

Kasmet vis labiau ir labiau keičiasi šios dienos spalva. Būna akimirkų, kai iš gedulo dienos ji pamažu perauga į Pergalės dieną, o paskui ir vėl apniunka. Kasmet iš naujo bandome įsisąmoninti, vardan ko žuvo Sausio 13-osios aukos, vardan ko visa šalis gedėjo… Mes visi tvirtai žinojome, kad naktį turi pakeisti diena. 

Autorės nuotr. 

Šio straipsnio komentuoti neleidžiama!