Skip to content

O provincija, kaip visada – našta didžiajai Lietuvai?

Lina RAGINYTĖ

Būtų kvaila klausti, ar prisimenat, nes šimtmečiais žingsniuojančios istorijos pradžios nė vienam mirtingajam neįmanoma prisiminti. Gali tik žinoti kitų akimis matytą, jaustą, suprastą bei perpasakotą praeitį. Mūsų ir mūsų miesto pradžia buvo šalia nutiesto Rusijos imperijos valstybinio geležinkelio Sankt Peterburgas–Varšuva. 1862 m. minima buvus medinę geležinkelio stotelę, 1866 m. – kad prie stoties jau gyveno 85 žmonės. 1895 m. dokumentai rodo čia gyvenus jau 300 gyventojų. Tais metais buvo kreiptasi į apskrities valdybą ir prašyta suteikti Ignalinai oficialų gyvenvietės pavadinimą, bet tuomet gyventojų dar buvo per mažai… Ignalinos vystymąsi stabdė ir 1882 m. įstatymu apribotas daugiausia prekyba besivertusių žydų kūrimasis. Kad žydų prekybininkai čia būrėsi neleistinai gausiai, liudija ir tai, kad 1894 m. valdžios jau buvo prašyta statyti žydų maldos namus. Po 1903 m. leidus žydams laisvai apsigyventi, Ignalinoje ženkliai pagausėjo gyventojų. Geležinkelis tapo svarbiu apylinkių ekonominės plėtros veiksniu. Ir taip buvo visada… bent jau iki šiol. 

Grįžkim į 2019 m. Ignalinos geležinkelio stotis jau tris savaites dirba tik iš dalies. Dvi dienas: antradienį ir trečiadienį, uždaryta visai, kitomis dirba po kelias valandas. Geležinkelio istorijoje to dar nėra buvę. O Ignalinoje jau sklando gandų, esą ir visai ketinama ją uždaryti. Stebint didmiesčių diktuojamas tendencijas, tai jau nebebūtų keista. Kalbam apie žmonių priviliojimą į provinciją, tačiau patys viską uždarinėjam ir mažinam, kad ir paskutinieji greičiau nešdintųsi iš kaimų. Juk valdžiai mes – našta ir grynas nuostolis. Bet šiandien – apie geležinkelį. Kaip gi tokius pokyčius vertina tiesiogiai Lietuvos geležinkelių paslaugomis besinaudojantys piliečiai? Nuomonių yra įvairių.

Nepatogumų žmonėms sukėlė ir tai, kad įvykdžius tokius kardinalius pakeitimus, žmonės nebuvo informuoti nei vietos spaudoje, nei televizijoje, nei rajono savivaldybės internetinėje svetainėje. Nenorintys pavėluoti į traukinį, šąla lauke. Žmonės, ypač atvykstantys iš rajono maršrutiniais autobusais anksčiau traukinio išvykimo laiko, žiemą neturi kur prisiglausti. Pasitaiko atvejų, kad užuovėjos su mažais vaikais ieško netoliese esančiose parduotuvėse. Atsakymo į klausimą, kas gi čia atitiko, pradėjome ieškoti dar savaitės pradžioje. Paaiškėjo, kad pačioje Ignalinoje nebelikę stoties viršininkų. 

Beieškodami stotį nuotoliniu būdu valdančių viršininkų, Švenčionėliuose radome eismininkų viršininkę, kuriai priklauso net tik Ignalinos stotis, bet ir dauguma stočių, esančių šiame geležinkelio ruože. „Mūsų struktūroje viskas suskirstyta daug sudėtingiau. Ir, tarkim, viena jūsų stotis turi keturis viršininkus, atsakingus už skirtingus barus, vadovaujančius skirtingiems žmonėms. Kažkas atsakingas už keleivių pervežimą, kažkas už krovinių, o aš atsakinga už eismininkų darbą. Suprantu jūsų nerimą, atsiprašau dėl nepatogumų. Daugiau nei tris dešimtmečius dirbant šioje struktūroje nebuvo pasitaikę tokio atvejo. Kita vertus, ne visada ir ne viskas priklauso nuo pačių Lietuvos geležinkelių. Dėl prastai prižiūrėtų stočių mūsų ruože vargstame visi. Anksčiau jas prižiūrėjo, valė ir saugojo UAB „Gelsauga“. Čia problemų nebuvo jokių. O štai šiais metais, nepriklausomai nuo mūsų norų, viešųjų pirkimų konkursą laimėjo įmonė „Corpus A“. Susisiekti stočių viršininkai su jais negali, o nusiskundimų ir problemų dėl peronų ir pačių stočių, ypač tualetų, nepriežiūros ir netvarkos – nors vežimu vežk. Labai atsiprašau visų mūsų vardu už nepatogumus ir, tikiu, kad po truputį viskas išsispręs“, – sakė Jelena Račinskienė. 

O norėdami rasti kokį nors atsakymą, turime belstis į sostinės vartus. Pasiekėme AB Lietuvos geležinkeliai komunikacijos departamentą. Išsakėme nuogąstavimą ne tik dėl stoties darbo laiko, bet ir per ilgus dešimtmečius pirmą kartą pusnynais virtusį peroną bei dėl šiltoje ir jaukioje stoties laukimo salėje vakarais girtuokliaujančių piliečių, kurie baugina ne tik apsilankančius keleivius, bet, matyt, ir pačią kasininkę. 

Komunikacijos departamento projektų vadovė Novilė Aleksejevaitė patikino, kad „Ignalina – vienas iš svarbiausių regioninių „Lietuvos geležinkelių“ maršrutų. Praėjusiais metais keliones kryptimi Vilnius–Ignalina rinkosi daugiau nei pusė milijono keleivių. Tai yra 23 proc. daugiau nei 2017 m. Ar tai nėra priežastis rodyti dėmesį ir pagarbą Ignalinos krašto žmonėms? 

O šiuo metu stoties kasų darbo laikas yra kiek pasikeitęs, pasak Lietuvos geležinkelių atstovės, dėl darbuotojų ligų. Ką gi, belieka tikėtis, kad siaučiant gripui ir kitoms infekcinėms ligoms, nesusirgs ir antroji kasininkė. 

Kita vertus, mūsų beldimasis į sostinės vartus, atgaivino vilniečių, pamiršusių, kad ir provincijoje gyvena žmonės ir kad yra Ignalinos geležinkelio stotis, atmintį ir jie labai operatyviai ėmėsi pokyčių.

Jau šį trečiadienį atidaryta laukimo salė vėl švytėjo matydama laukiančius keleivius, o perone žingsniavo UAB „Gelsauga“ darbuotojas su tarnybiniu šunimi Taja. 

Visada svarbu ieškoti, klausti ir prašyti. Jei „žvaigždynai išsidėstys palankiai“ ir sutaps besikalbančiųjų transliavimo dažniai – tikėtina, kad būsi išgirstas. 

Autorės nuotr.

Share on facebook
Share on twitter
Share on linkedin

Dar nėra komentarų, būkite pirmasis pakomentavęs!


Pridėti komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *