Nors sakoma, kad ne vien maistu žmogus gyvas, bet pirmiausia, vis dėlto, pavalgyti reikia. Kadangi ir aš iš Mažulonių į Ignaliną šio to valgomo nusipirkti važinėju, tai ir nusprendžiau pasižvalgyti, kur ir kaip mus, kaip sakoma, aptarnauja.

Jeigu žmogus atvažiuoja į Ignaliną autobusu, o tokių, ypač vyresnio amžiaus, vis dar gana daug, išlipus iš autobuso toli eiti nereikia: parduotuvė kitoje gatvės pusėje. Kad ten tikrai parduotuvė, kiekvienas be vargo supras, jeigu atvažiavo ryte, iki dešimtos: prie įėjimo į tą pastatą nuolat trinasi kelios išsiblaivyti nespėjusios žmogystos, iš praeinančių dar ir centų ne paprašančios, o pareikalaujančios. Kai alkoholiu nuo pat ryto prekiaudavo, tos žmogystos anksčiau prisisiurbdavo, dabar gi dainos iš už parduotuvės pasigirsta tik prieš vienuoliktą. Koncertas nemokamas, balsai prasti, kaip daugumos Lietuvos „atlikėjų“.

Parduotuvėje, kuri „Danalta“ vadinasi, daug ko yra, Yra net gana egzotiškų prekių. Kainos – gal ir šiek tiek didesnės, negu kitur, bet jeigu nenori, autobusu atvažiavęs, toli vaikščioti, už tai ir susimoki. Viena bėda – vietos mažoka, sugrūsta viskas labai, bet kai įpranti, randi, kur kas padėta. Beje, čia dar ilgapirščių saugotis reikia: jeigu kas šalia neskubėdamas prekes dedasi, o tavąsias kasininkė jau skaičiuoti pradėjo, tik žiūrėk, kad tavo prekę „apsirikęs“ sau neįsidėtų.

Prisipažinsiu, kad toje „Danaltoje“, kur už ligoninės, retai lankausi, nors keletą kartų, progai pasitaikius, pirkau ten skanios dešros. Bet į šoną, kai vien dešros reikia, nevažinėsi, juo labiau nevaikščiosi. Kaip ir į „Iki“ ar „Žemaitijos pieną“, kuris, nors ir buvo gražiai aprašytas, niekuo labai neišsiskiria. Jeigu šalia gyveni – gerai, bet specialiai važiuoti – neapsimoka, daugiau benzino sudeginsi ir laiko prarasi, negu centų laimėsi. Apskritai mažosios parduotuvės daugiau „vietinio naudojimo“, išskyrus nebent „Ūkininko krautuvėlę“, į kurią tikrai verta užsukti: gerų bulvių ir kitokių daržovių išsirinksi, o silkė – tokių skanių niekur nepirkau. Ir kainos nesikandžioja.

Ką bešnekėtum, bet man, kaip atvažiavusiam žmogui, geriausias pasirinkimas atrodo „Maxima“ arba „Norfa“, ir abi labai patogiai, viena priešais kitą stovi. „Norfoje“ anksčiau malonu būdavo apsipirkti, bet po remonto ar rekonstrukcijos, nežinau, kaip tiksliau būtų, niūru ten pasidarė. Nuostabus pavyzdys, kaip galima verslą sugadinti: ir prekių čia – kokių širdis geidžia, ir kai kurios kainos mažesnės negu kaimyninėje „Maximoje“, bet aplinka – na, ne tokia turėtų būti.

„Maximoje“ kita bėda. Čia tai visko pilna, nuo kepurių iki batų, jau ne vien maisto prekių parduotuvė, o bala žino kas. Ir erdvu, ir šviesu, ir gana jauku, šito neatimsi. Bet, mano nuomone, dabartiniai savininkai sumanė, kad vieno „Maximos“ išauginto milijardieriaus Lietuvai maža, ir kitų turtą neblogai būtų iki milijardo paauginti, ir sugalvojo savitarną: kad kasininkių mažiau reikėtų, kad joms atlyginimų mokėti nereikėtų. Čia ne tik Ignalinoje – visoje Lietuvoje taip daroma. Tik štai žmonės į savitarnos skyrių nenoriai eina. Kaip tik savaitgalį girdėjau: apklausa rodo, kad savitarna „Maximoje“ nepatenkinti keturi iš penkių pirkėjų, 

Nenorinčius eiti reikia priversti, ir tada kasininkės, bent jau Ignalinoje, pradėjo visai kažkur dingti. Dabar dažnai dirba tik viena ir dar pati nepatogiausia kasa, ir jeigu nenori eilėje prie jos stovėti – eik į savitarnos skyrių, kur užtruksi dvigubai ilgiau, negu anksčiau prie kasos užtrukdavai. Čia, jeigu tik kelias prekes turi, o jeigu visai savaitei apsiperki – be „konsultantės“ pagalbos neapsieisi.

Žodžiu, jeigu ketinate daugiau pirkti, įkiškite nosį į „Maximą“, ir jeigu kasininkių nėra, iš karto traukite į kitą kelio pusę – į „Norfą“. Laiko sutaupysite. O  „Maxima“ savo šūkį „Apie viską pagalvota“ po parduotuvės Rygoje griūties pakeitusi į „Tai, ko reikia“, mano nuomone, įvesdama pirkėjų laiką gaišinančią savitarną, tik parodė, kad šūkį reikėtų pratęsti: „Tai, ko reikia savininkams“ – tiksliau būtų.

Parduotuves minėdamas, apie vieną dalyką sąmoningai atskirai nerašiau. Tai apie pardavėjas. Dalykas tas, kad Ignalinoje parduotuvėse kaip namuose jautiesi: tau ir padės, ir nusišypsos, ir ne „valdiška“ šypsena, o visiškai nuoširdžiai, kaip tolimam kaimynui. Jei manote, kad perdedu – turbūt, Vilniuje kartais būnate, tai palyginkite. Ten kokioje parduotuvėje „Gal galiu padėti?“ taip paklaus, kad spruksi net nepadėkojęs… Tad jeigu ir parašiau ką nors blogesnio apie kokią parduotuvę, tai pardavėjoms jokiu būdu netaikiau.