Jeigu nekaupsite savarankiškai, jūsų pensija bus maža. Netgi labai maža. Gyvensite skurdžiai. Kaip dabartiniai pensininkai, tie, kurie dirbo, bet ne tie, kurie vadžioje arba šalia to lovio buvo, Bet dabar valstybė suteikia jums šansą… Kažką pasididinti. Tik ne tai, apie ką kai kurios pagalvojote („to“, kai į pensiją išeisite, nebereikės), o būsimą pensiją. 

Taip bauginami visi tie, kurie dar gali „kaupti“. Tiems, kuriems bet koks kaupimas jau apsiriboja vien tik bulvių kaupimu, ramu. Jie vis tiek ne tik gyvens skurdžiai ateityje, bet ir dabar taip gyvena. 

Tad man dėl pensijų kaupimo ramu. Bet visi (beveik visi) mes ir vaikų turime, ir anūkų. Bet skaitau – savarankiškai, ir man jau kažkoks nepasitikėjimas kyla. Kaip tai galima sakyti – savarankiškai, jeigu visi surašyti į pensijų fondus, net neklausiant, nori tu ar ne. Valstybė, matote, geriau išmano, Atsiprašau, valstybės vyrai. 

O liaudis turi protingų valdžios vyrų klausyti. Žinoma, jeigu nori, kaip mums per visokią purvasklaidą protingieji kurmiai – pensijų fondų atstovai – kala, ubagu likti, gali netaupyti. Valstybė tau daugiau nepadės.   

Taigi, kaip avinus į gardą suvarė. Nori, kad tave iš to gardo išleistų, – rašyk prašymą. Kitaip būsi kerpamas iki pat pensijos.

Bet gal iš tikrųjų kaupimas pensijų fonde yra geras dalykas? Juk jau ne pirmus metus lietuviai senatvei įvairiuose fonduose kaupia. Tad žvilgtelėkime, kaip jiems iki šiol sekėsi. Geriausias pavyzdys gal būtų Seimo nario Juliaus Sabatausko istorija. Jis, valdžios vyras, praėjusioje kadencijoje buvęs  Teisės ir teisėtvarkos komiteto pirmininku, keturiolika metų kaupė būsimai pensijai. Sumokėjo pensijų fondui apie 14 tūkst. eurų. Dabar jo sąskaitoje pensijų fonde – septyni tūkstančiai eurų. Pusė to, ką sumokėjo. Pensijų fondas, jeigu jis nesėkmingai investavo, už tai neatsako. Kaip sako kai kurie politikai, už atneštus nuostolius atsakomybės neneša. 

Atsiprašau, kad neparašau tikslesnių skaičių. Tiesiog puslapis www.lzinios.lt/Lietuva/seimuno-nesekme-prasapo-puse-privacios-pensijos/279021 neatsidaro. Neveikia. Gal todėl, kad nėr čia ko žmonėms nuotaikos tokiomis negeromis žiniomis gadinti.       

Ekonomistai, kurie su pensijų fondais nesusiję, ne kokie nors bankininkai ar panašiai, apie tokį kaupimą pensijai kalba labai atsargiai. Pavyzdžiui, Romas Lazutka pensijų kaupimą lygina su orų prognozavimu. Tad visokias skaičiuokles, kuriose būsimi pensininkai neva gali sužinoti, kiek jie ateityje gaus, galima palyginti su bandymu spėti, kokie orai bus po dvidešimties ar daugiau metų. 

Tarp kitko: per praėjusius metus į pensijų fondus įdėtos lėšos sumažėjo 3–4 proc. O metai tarsi ir neblogi buvo.

Tie, kurie pensijų fondus giria, nepamiršta priminti, kad valstybė pensijų fonde taupančiam žmogeliui dar nuo savęs, kitaip tariant, iš biudžeto, tai yra, iš mūsų visų kišenės, prideda. Bet kodėl žmogeliui? Skaičiau, kad būtent procentą už svetimų pinigų tvarkymą ima pensijų fondas. Jeigu žmogus taupys 25 metus (sakykim, kad kaupiančiajam vidutiniškai keturiasdešimt metų), kasmet įdėdamas po 1000 eurų, tai valstybė jam pridės 250 eurų, o pensijų fondas pasiims… nemoku sudėtingų palūkanų apskaičiuoti, bet tikrai keletą kartų daugiau.

Žmogus turi teisę iš kaupimo pasitraukti, bet turi paprašyti, kad išleistų. O išeidamas jis sukauptus pinigus (pinigėlius) gali pasiimti į „Sodrą“, gali pensijų fonde palikti. Lietuviai, žinia, yra labai „kytri“, jie mano maždaug taip: ko aš čia tuos pinigus į „Sodrą“ nešiu, ten juos dabartiniai pensininkai suvalgys, geriau paliksiu fonde.

Kad už atsineštus į „Sodrą“ pinigus žmogus kažkokius balus gauna, atsižvelgiant į kuriuos, jo pensija bus didesnė, apie tai tokiais atvejais paprastai negalvojama. Apskritai visa ta sistema tokia supainiota, kad patys ekonomistai skundžiasi – sunku susigaudyti, o ką jau apie tai kalbėti žmogui, su ekonomika nesusijusiam, tik mokesčius mokančiam…

Gal todėl tokie pamiršta, kad pensijų fonde palikti pinigai, kaip ir kitų, toliau kaupiančiųjų, bus investuojami, vadinasi, iš jų po 25 metų gali likti tik pusė. Net jeigu liks tiek pat – sakysim, pensijų fonde žmogus paliko 10 tūkstančių eurų, tai per tuos 25 metus fondui už „saugojimą“ bus sumokėta 2500 eurų, o liks 7500 eurų. Na, šiek tiek daugiau, nes savo „uždirbtą“ procentą fondas kasmet ims vis nuo mažesnės sumos.

Bet užtat „dabartiniams pensininkams neatiteks“.

Smagiausia šioje istorijoje tai, kad ne žmogui leista pasirinkti, o valstybė už jį išrinko. Čia tokia pensijų fondų viltis: gal žmogus ir liks avinu.

O gal pasielgs protingai ir išeis? O gal pasielgs protingai ir liks?  

Klausiate – ar viso to nebuvo galima žmonėms kaip reikiant išaiškinti? 

Čia ne man klausimas, kreipkitės tiesiai į cirką. Jeigu dar nežinote, kodėl parlamentų posėdžių salės paprastai būna apskritos, paaiškinsiu: cirko arena kitokia nebūna.