Nežinau kaip jūs manote, bet teigiama, jog Ignalina – aktyvių pramogų kraštas visais metų laikas. Kada skaitai informaciją apie tai – netenki žado. Tačiau realybė kažkodėl nuvilia, nes to judėjimo nesijaučia. Lyg ir krutam, judam visi, gamta – nuostabi, regis, ir daug ką turime, tačiau apčiuopiamo rezultato nesimato. Ką mes darome ne taip? 

Keistas požiūris

Atsakymo pradėjome ieškoti Aukštaitijos nacionalinio parko valdose, kur daugiausia lankytinų objektų. Ir ne tik. Štai verslininkas Valdas Gaidelis, turintis prekybos bazę ir kaimo turizmo sodybą Ginučiuose, teigia, jog Ginučiai žiemą – ir Dievo, ir žmonių užmirštas kraštas. Vargsta žmogus metai iš metų ir nesupranta, ką tokio blogo yra padarę šio krašto žmonės ir rajono verslas, kad toks požiūris į juos. „Kai tik užsnigo, Ginučius žiemai išbraukia iš žemėlapio. Mes tampam nereikalingi, nes nepatogūs, reikalingi investicijų, bet kai reikia prezentuoti Ignaliną, tada į žemėlapį sugrąžinami ir Ginučiai“, – svarsto V. Gaidelis.

Dėl labai prasto kelio į Ginučius priežiūros guodėsi ne vienas gyventojas. Valdui Gaideliui antrino ir Stripeikių senovinės bitininkystės muziejaus administratorė Danutė Indrašienė. Jos dėl prastos kelių būklės pasiekti negalėjome, tačiau ji taip pat apgailestavo, jog trūksta priežiūros tiems objektams, kurie yra pripažinti oficialiai lankytinais, ir mes juos ką tik vykusioje Tarptautinėje turizmo ir aktyvaus laisvalaikio parodoje ADVENTUR kvietėme aplankyti, pajausti kelionių džiaugsmą bei pildyti savo patirčių kolekcijas. Kita vertus, sako Danutė, kastis snieguose taip pat patirtis ir savotiškas kelionių džiaugsmas, tad nenuleisdama rankų muziejaus kone kasdien prieigose kasė sniegą pati. 

Mūsų pačių lankomiausiais už miesto ribų išrinkti Ladakalnis, Ginučių vandens malūnas, Stripeikių bitininkystės muziejus, Šiliniškės apžvalgos bokštas, profesoriaus Hrebnickio memorialinis muziejus ir Paliesiaus dvaras. Taip jau nutiko, kad vien pirmąjį šių metų mėnesį dviems grupėms turistų atsakyta ekskursija su edukacine programa bitininkystės muziejuje, nes nėra galimybės atvykti iki šio turistinio objekto. 

Ignalinos rajono savivaldybės administracijos direktorius Vidas KREIVĖNAS patikino, jog iki objektų privažiuoti galima, nes krašto keliai prižiūrimi, tačiau kas kita miško keliukas iki paties muziejaus. Ten, sakė direktorius, reikia didelių investicijų ir tai ne akimirkos sprendimas. 

Taip, V. Kreivėnas visiškai teisus, iki objektų patekti tikrai galima, bet tų objektų prieigos – apverktinos. Nes valant kelius, užverčiami privažiamai į aikšteles, o ir pačios aikštelės sniege skendi. Ir to mes tikrai negalime pavadinti priežiūra ir lankytojų laukimu. Jei žmogui norėsis tiesiog murkdytis sniege, jam nebūtina važiuoti iki kokio nors žinomo objekto, jis tai gali padaryti sustojęs bet kurioje pakelėje. Taigi, ką galvoja lankytinų objektų savininkai, mes dar pasidomėsime. 

Neturime šeimininkų dvasios

Grįžkime į Bitininkystės muziejų, į kurį investuoti milijonai ir netrukus pradės veikti nauja, moderni ekspozicija visuose muziejaus pastatuose, sutrauksianti dar didesnius srautus lankytojų. Suprantama, būtų neprotinga ir neūkiška sustoti pusiaukelėje. Juolab, kad kaimynai milžinų žingsniais juda į priekį. Kaip ant mielių dygsta nauji, patrauklūs, drąsūs, išskirtiniai  objektai: šalia Birštono statomas aukščiausias, 45 m apžvalgos bokštas, nuo kurio atsivers Nemuno kilpų vaizdas. Jau žinomas Lajų takas sutraukia per dieną iki 2000 lankytojų, pastatytas namas „aukštyn kojomis“, projektuojama pilis Anykščiuose, Zarasų vandens parkas ir dar daug kitų objektų. Lietuva išties sparčiai juda ir mes negalime nieko nedaryti, arba daryti bet kaip, jei norime išlikti. 

Žinote, koks skirtumas, tarp mūsų ir, tarkim, Anykščių, Zarasų ar Kretingos? Mes netikime tuo, ką darome, netikime savo sėkme ir nepasitikime vienas kitu. Viską darome pavieniui, o kai nepasiseka, kaltinam tik kaimyną ar valdžią (visais atvejais), bet jei pasiseka – nesakome, kad už sėkmę turime būti dėkingi kaimynui ir valdžiai. 

Išgelbėjo policijos pareigūnai

„Tai tau! Na, keliai ne tik kad nevalyti dėl lankytojų, bet net ir teisėta pagalba negalėjo būt suteikta, nes neįmanoma privažiuot (turiu omenyje Kasko draudimo tech. pagalbą kelyje). Turėjau draudiminį įvykį Stripeikiuose – „užnešė“ į griovį, apgadinau mašiną. Žodžiu, vėlyvas šeštadienio vakaras, tamsu, keliai nevalyti, aš griovyje, ryšio beveik (tik protarpiais, labai silpnas) nėra. Skambinu pirmiausia policijai, po to draudimui. Policija atvažiuoja, užpildo visus reikiamus dokumentus, fiksuoja situaciją – čia jos darbas ir baigiasi. Bet kadangi Ignalinos PK pareigūnai: Stasys Juknevičius ir Augustinas Rėkašius yra iš tų tikrų „angelų sargų“, net ir nedrįsus prašyti, imasi gelbėti (supranta situacija: aplinkui tamsu ir nė gyvos dvasios, mašina apgadinta griovyje, ryšys prastas, tech. pagalba neprivažiuoja). Jie kasa sniegą, stumia mašina iš griovio, vėl kasa ir t. t tol, kol pavyksta ištraukt iš pusnies ir griovio. Ir tik tada ramūs, kad viską padarė ir aš saugi, iškeliauja į naktį toliau vykdyti savo pareigų. Šitie pareigūnai padarė daug daugiau negu, kad pagelbėjo man. Šitie žmonės iš tikrųjų „augina“ visos policijos reputaciją, jie kuria pasitikėjimą sistema, užtikrina saugumą ir kas svarbiausia – jie nežiūrėjo kas ko nepadarė ir kokia institucija yra už tai atsakinga, o tiesiog dirbo. Jie darė ir kelininkų nepadarytus  ir netgi draudimo kompanijos neįveiktus darbus. Didžiulė padėka ir pagarba Stasiui Juknevičiui ir Augustinui Rėkašiui. Šie pareigūnai ypatingas pavyzdys visai Lietuvai. Apie juos reikia kalbėti, rodyti, kad ir kiti „užsikrėstų“ jų poelgio kilnumu“, – dėkojo Danutė Indrašienė, Stripeikių senovinės bitininkystės muziejaus administratorė. 

Autorės nuotr.