Kai tau aštuoniolika, į keturiasdešimtmečius žiūri kaip į paskutines dienas skaičiuojančius dinozaurus, kai perkopi 40-ies ribą, labai neblogai atrodo ir šeštą dešimtį baigiantieji, įžengus į septyniasdešimtuosius, visai neblogai atrodo ir devyniasdešimtmečiai… Kai dūšioj suskamba 90, laikas pradeda judėti neapsakomai lėtai: jau nebelauki 100, bet pradedi gręžiotis, ilgėtis, nerimauti. Didžiasalio kaime, Ignalinos seniūnijoje, gyvenantis Jonas BALTAKIS ką tik pasitiko 90-ąjį gimtadienį ir apsisprendė: „Dieną naktį dirbau, pavargau nuo visko“.
Judrus ir gyvybingas senolis pasitiko svečius šypsodamasis ir kviesdamas puodeliui arbatos su skanėstais. Žodis po žodžio ir nušuoliavome devynis dešimtmečius atgal, į 1929-uosius.
Gausioje dešimties vaikų šeimoje Jonas gimė penktas. Būryje – 5 berniukai ir 5 mergaitės. Gyveno jie Laurinčiukiškės kaime (dabartinėje Daugėliškio sen.), kuriame tada buvo 80 sodybų, o jose krykštavo pulkai vaikų. Kadangi namai buvo susispaudę, žemės žmonės turėjo mažai. Baltakiai taip pat valdė vos 3 ha žemės, o 12 asmenų šeimai tai – lašas jūroje.
Būdamas vos 9-erių metukų, Jonas iškeliavo dirbti pas ūkininkus į Tverečių. Anuomet tame krašte ūkininkai buvo stipresni, mat ir jų žemės daug derlingesnės. Berniukas ganė karves, prižiūrėjo gyvulius, dirbo žemės ūkio darbus. Taip tarnaujant už duonos kąsnį prabėgo paauglystė.
Ir šautas, ir muštas buvau. Per plauką išgyvenau. Tarnavau pas ūkininką Svylėje, už Gilūtų. Vokietijoje trūko žmonių, tai jie susirinkdavo žmones iš čia. Vieną dieną padarydavo „ablavų“, susirinkdavo žmones, kuriuos rasdavo, ir išveždavo į Vokietiją. Kartu su manim tarnavo pas ūkininką ir merga. Sakiau jai, kad eitume naktuit miškan, kur saugiau. Bet ji nenorėjo. Tai ir likom kluone. Ir kaip tik užėjo vokiečiai. Ją pasiėmė, o aš pabėgau… vijosi, šaudė, lėkiau kiek įkabindamas. Tąkart pabėgau.
Sulaukęs brandos, Jonas išvyko į Uralą. Ne savo noru. Buvo pakviestas atlikti karinę tarnybą 3-jiems metams. Jonas sako, dienų ir net savaičių neužtektų išpasakoti visų per gyvenimą patirtų nuoskaudų, vargo ir neteisybės.
1953 m. grįžęs namo vyras ir vėl nerado nieko gero. „Kolūkiuose dirbti galėjai, bet pinigų niekas nemokėjo. Darbo nebuvo, žmonių nesamdė. Prasimanėm su broliu pjauti statybines lentas. Pjovėm rankiniu būdu. Jokių gaterių nebuvo, o statybinių medžiagų visiems reikėjo. Paskui išvažiavau į Vokietiją geležinkelyje dirbti. Tuo metu daug kas ten važiavo. Tada ir susipažinau su Emilija.
Susituokėm mano gimtadienio dieną, būdamas 26-erių. Taip baigėsi vieni vargai, bet prasidėjo kiti“, – sako Jonas.
1955 m. užkuriom atėjęs į Šipkauskų namus, Didžiasalio kaime, Jonas nesėdėjo be darbo nė minutės. Žmonos tėtis jau buvo miręs, o mama ligota. Namelis buvo mažutėlis, vieno kambario, o už sienos buvo tvartelis, jame – karvutė. Žiemą srutos per grindis bėgdavo į kambarį. Pirma Jonas įrengė šulinį, pirtį, tvartus, rūsį, o po septynerių metų neiškentęs, ėmėsi namo statybos. Žinoma, reikėjo paskolos, o paskolos pačiam nedavė. Tik kolūkiui, o kolūkio valdžia vejojo kaip norėjo ir kur norėjo. Buvęs kolūkio pirmininkas Balčiūnas kaip išmanydamas išnaudojo žmones, engė ir vertė kone vergauti.
Užaugino su žmona Emiliją Jonas du sūnus ir dukrą. 63-ejus metus santuokoje išgyveno. 10 anūkų turi, iš kurių šalia gyvena 4. Proanūkių dar laukia. Tiesa, skaudulys didžiulis Jonui – žmonos netektis. Vos prieš keletą savaičių, prieš pat žiemos šventes mirė jo gyvenimo moteris. Emilija buvo silpnos sveikatos, turėjusi net 9 operacijas ir paskutiniu metu nevaldžiusi vienos rankos, ir be vienos kojos. Jonas iki paskutinės dienos rūpinosi žmona kaip išmanydamas. Nors jų namuose gyvena ir sūnus Jonas su žmona bei 4 anūkai, Jonas su Emilija stengėsi tvarkytis savarankiškai.
Pasiprašiau Jono parodyti fotografijas. Juk jose yra viskas. O Jonas tyliai prasitarė, kad jas ką tik sudeginęs. „Kam anos bereikalingos. Gyvenimo nebėr. Taip abydna. Raskraunu nuotraukas, pažiūriu, ašaros tik mygt pradeda… Paėmiau ir sunaikinau viskų“, – sako vyras.
Gaila. Juk vaikai, anūkai yra. Bus ir jų vaikai. O šeimos istorija išskriejo pelenais. Nors kol senelis turi prisiminimų, jei paskubės, dar spės bent juos užsirašyti, kad galėtų vaikams papasakoti, o šie – savo vaikams.
Pas Joną keliavau juk ne viena. Gėlėmis, palinkėjimais ir dovanomis nešini drauge atėjo ir seniūnas Jonas Polito su personalo specialiste Birute Lukošiūniene bei Salų kaimo bendruomenės pirmininkas Pranas Balčiūnas.
P. Balčiūnas papasakojo, kad šiame kaime nėra nė vieno namo, prie kurio nebūtų pridėtos J. Baltakio rankos. Visiems jis padėdavo ir statybos darbuose, ir visais kitais buities klausimais.
Ir nors vargo išvargta daugiau nei gali išvargti vienas žmogus, jubiliatas Jonas nepraradęs humoro iki šiol. „Navatnai gaunas per mus. Pradirbįs esu 70 metų, o pensijų moka tik už 40. „Sodra“ buvo paskaičiavus 40 metų stažo, o dabar jau atsiuntė, kad mano stažas ėmė mažėt, pasdarė 39 m. 3 mėn. ir 33 dienos. Tai išeina, kad aš ainu senyn, į mano darbo stažas senyn…“, – juokiasi Jonas.
Gera sulaukt ir gilios senatvės, kai už nugaros ne tik baisūs išgyvenimai, bet ir gražūs prisiminimai, pulkas anūkų ir žinojimas, kad viskas nenuėjo veltui, kad dėl viso to vertėjo ir stengtis, kentėti ir eiti pirmyn.
Autorės nuotr.
Tądien gėlėmis, palinkėjimais ir dovanomis nešini Pas Joną atėjo seniūnas Jonas Polito su personalo specialiste Birute Lukošiūniene bei Salų kaimo bendruomenės pirmininkas Pranas Balčiūnas, susirinko iš šalia esantys vaikai ir anūkai.






Šio straipsnio komentuoti neleidžiama!