„Mano vaikas labai drovus. Kalbinamas svetimų, lenda už mamos nugaros. Maniau, kad „išaugs“, tačiau situacija vis nesikeičia“…

Iš skaitytojos laiško

Regina MAJAUSKIENĖ
Psichologė

Vaikas gūžiasi atvestas į darželį, nenori, kad jį kalbintų svetimi, per Kalėdų šventę nedrįsta prieiti prie Kalėdų senelio, dalijančio dovanas, o ką jau kalbėti apie prašymą padeklamuoti eilėraštį! Panašu, kad jūsų vaikas neketina lipti ant scenos ir užkariauti pasaulio. Pernelyg didelis drovumas gali tapti našta ir vaikui pradėjus lankyti mokyklą: juk išmoktą pamoką teks atsakinėti prieš visą klasę. Droviems vaikams tai didelis iššūkis.

Jei droviam vaikui keliami pernelyg dideli reikalavimai, tėvai „matuoja savo meilę“ vaiko pasiekimais, iš jo šaipomasi, vaikas rizikuoja patirti rimtų bendravimo problemų. Drovumą šiuo atveju papildo vis didėjantis nerimas.

Mokslininkai teigia, kad drovūs vaikai neretai būna talentingi, tačiau dažnai negeba talento tinkamai lavinti, nes pristinga drąsos konkuruoti. Pastebėta, kad iš visų gimstančių mažylių apie penktadalis būna drovūs. Manoma, kad šis bruožas būdingesnis berniukams.

Kyla klausimas: kodėl drovumą laikome neigiamu bruožu? Kodėl norime, kad mūsų vaikas būtinai būtų pirmas, lyderis, garsiai ir demonstratyviai siektų kitų dėmesio? Kodėl šiandieną lipantis per galvas nestebima nieko, o tyliai besielgiantį mama skubina gėdinti: „pažiūrėk, visi vaikai deklamuoja, o tu ne“. Pažvelkime į teigiamą drovumo pusę. Būtent drovieji, tylieji vaikai geriausiai įsiklauso, neužgožia kitų, moka užjausti, nerodo agresijos. Vadinasi, svarbiausia ne tai, ar vaikas yra drovus, bet kaip jis jaučiasi toks būdamas. O tai labai priklauso nuo artimiausios aplinkos: šeimos, giminaičių. Jei tėvai gerbia vaiką tokį, koks jis yra, nekelia pernelyg ambicingų reikalavimų, jei išmoko pasitikėti savimi, vaiko drovumas tikrai netaps liguistas. Taigi, jei norite padėti savo atžalai, pirmiausia atvirai savęs paklauskite, ar bėdų kelia vaiko elgesys, ar jūsų pačių nuomonė apie tą elgesį ir noras, kad būtų vienaip ar kitaip. Jei nenorite padaryti savo vaikui meškos paslaugos, pirmiausia nedarykite tragedijos iš jo elgesio patys. Taip vaiko neužgrius jūsų lūkesčių našta, jis nesijaus blogas ir galės pasiekti daugiau. Vaiko elgesys daugeliu atvejų priklauso nuo ryšio su mama. Sutrikęs elgesys byloja, kad ryšys trūkinėja. Mažasis jaučia artumo ir saugumo stoką. 

Kaip jaučiasi vaikas, labai priklauso nuo to, ko tikisi iš jo tėvai. Labai svarbu, kiek tėvai tiki savo vaiku ir jo galimybėmis įveikti vieną ar kitą kliūtį. Vaikas jaučia tikrąsias tėvų mintis, iš kūno kalbos supranta tai, ką artimieji galvoja. Vadinasi, jei mama tylomis manys, kad jos vaikas bijos būti darželyje vienas, nesugebės be jos pagalbos nueiti ir padeklamuoti eilėraštį, vaikas tai pajaus ir greičiausiai elgsis taip, kaip „tikisi“ mama. Taigi, tėvai turėtų pradėti mąstyti kitaip – tik po to jie gali padėti vaikui jaustis drąsiau. Matome, kad drovumas turi ne tik neigiamų, tačiau ir teigiamų aspektų.

Dažnai tėvai daro keletą esminių klaidų, kurios neleidžia  vaikui atsiskleisti:

Artumo stoka – vaikas aprengtas, pamaitintas, aprūpintas daiktais, tačiau tėvų domėjimasis tuo ir baigiasi. Tėvai nesupranta, ko vaikui trūksta. O trūksta tikros ir besąlygiškos tėvų meilės.

 Vaikui neleidžiama turėti savo norų ir juos įgyvendinti. Tėvai programuoja kiekvieną vaiko žingsnį, nes mano, kad „žino geriau“. Atžalai neleidžiama rinktis, klysti, daryti išvadas, jis skatinamas pasijusti bejėgis.

„Mamos perekšlės“ sindromas. Per didelė globa ir kontrolė žlugdo vaiko asmenybę, skatina nepasitikėjimą savimi. Tėvai nuglaisto visus įmanomus gyvenimo kampus, pašalina iš vaiko kelio visas kliūtis. Vaikas pagaliau patiki, kad be tėvų jis negali nieko, jaučiasi nedrąsiai, tampa priklausomas nuo aplinkinių nuomonės. 

Užuot darę šias klaidas, padrąsinkite mažylį, padėkite jam jaustis tvirčiau, kelkite jo savivertę. Niekada  nelyginkite vaiko su kitais, jis neturi būti toks, kaip visi. Priimkite jį ir vertinkite tokį, koks jis yra. Kuo anksčiau parodykite atžalai, kad jis pats gali priimti sprendimus, tačiau turi už juos ir atsakyti.