Julija ir Balys Mudėnai – šeima, kurią pažįsta kone visa Ignalina, o gal tik galvoja pažįstantys? Kad ir kaip norėtųsi šios šeimos istorijoje užčiuopti liūdesio, nepasitenkinimo ar nusivylimo… nepavyksta. Abu sutuoktiniai, energingai žingsniuodami devintąja dešimtimi, sako, gyvenantys gerai ir neturintys dėl ko kvaršinti galvą nei sau, nei kitiems. Įdomu, ką žino Mudėnai ir ko nežinome mes?

Vos peržengus namų slenkstį, pasitinka kvapai iš virtuvės… O ar gali būti kitaip? Ponia Julija verda cepelinus ir skuba kaisti virdulį arbatai. Moteris tikina, kad jos būdo niekas nepakeis ir nėra reikalo prieštarauti jai ir atsikalbinėti. O jos vyras Balys pritariamai merkia akį. Mes – tik svečiai, tad nuolankiai paklūstame kalbų kalbelių nestokojančiai šeimininkei. 

Palikus gimtuosius namus Kylatrakyje, Julija nepaliko tik prisiminimų. Vitkauskų šeimoje tada augo šeši vaikai, tačiau net 4 neįveikė anginos ir bronchito. Tėvas imdavo vieną paskui kitą vaikus ant rankų ir „kabindavo“ virš ceberko, į kurį įmesdavo įkaitintą akmenį. Dar mama užmesdavo maršką ir tokiu būdu buvo gydomi vaikai. Su siaubu akyse Julija prisimena, kaip mamos jau buvo iš parašiuto suraukta balta suknelė ir iš brezento pasiūtos ir baltai kreida išteptos tapkutės jos laidotuvėms. Šie apdarai visą laiką lyg kokia praeities šmėkla kabėjo ant aukšto… 

Julija su Baliu mokėsi vienoje mokykloje Ignalinoje, dirbo viename kolūkyje, tad sakyti, kad jie buvo nepažįstami – negali. Matyt, ne tik pažįstami buvo, kad vieną dieną, jau grįžęs po 3 metų tarnybos armijoje, Balys vėl ėmė lankyti Juliją. Sykį gudriai pakvietęs pasivažinėti motociklu, vyras merginą parsivežė į tėvų namus. O ten kaip tik visi jau planavo vyresniojo brolio vestuves. Nedrįsusi žengti į namus, Julija liko ant kelmo prie kapinių, tačiau Balio namiškiai draugiškai ją pasivadino į namus. 

Kaip tarė, taip ir padarė. Netrukus buvo atšoktos vestuvės. Ir Julija su Baliu apsigyveno Petriškėje, tėvukų pradėtoje kurti ir tebekuriamoje sodyboje. Julija ir namuose plušėjo, ir valdišką darbą dirbo, ir vaikus augino. Tiesa, vaikus auginti padėjo mama. O Balys dirbo mechanizatoriumi žuvininkystės ūkyje ir „didino“ šeimos namus. Dirbo ne šiaip sau – lentynoje puikuojasi pagyrimo raštai, medalis, Raudonosios vėliavos ordinas, tais laikais rimtas apdovanojimas. 

Po bendro gyvenimo metų gimė sūnus Arvydas. Kiek vėliau pora susilaukė mergaitės, tačiau ši išgyvenusi vos 5 dienas, ligoninėje mirė. „Matyt, taip iš aukščiau, buvo taip nulemta“, – sako Julija. Dar po 8-erių metų gimė sūnus Žydrūnas. 

Dirbusi kasininke tame pačiame žuvininkystės ūkyje, Julija netrukus gavo pasiūlymą dirbti Ignalinos rajono vykdomojo komiteto Finansų skyriuje. Ten ji darbavosi 20 metų. Bedirbdama, pradėjo „šiurpinti“ ignaliniečius – Julija pirmoji iš moterų mieste išsimokė vairuoti ir važinėjo zaporožiečiu. 

Nors ir nevengė miestietiškų naujovių, Mudėnai, kaip ir dauguma to meto kaimo žmonių, gyveno ūkiškai. Dar priimdavo gyventi vasarotojų. Pastarieji išties turėjo neišdildomų įspūdžių ir gerų prisiminimų, nes dar 2016 m. sukūrė ir vaizdo klipą apie Mudėnus ir Petriškę. 

O Balys vis statė ir statė. Namas, išdidintas kelis kartus – kaip rūmas, o pačioje sodyboje –kiek statinių statinėlių. Perstatyta pirtis, garažai, lauko sandėliukai, kone nauju dviejų aukštų namu virto ir buvusi sena lauko virtuvėlė. Tačiau, kaip ir kiekvienam tėvui, sopa Baliui dūšią ir neramu, kad nenueitų jo darbas perniek. Dirbo, stengėsi dėl sūnų, bet šie namus išsistatė Ignalinoje. Ir vis dėlto: ir vaikai, ir anūkai vieningai žada, kad senelių, tėvų ir jų pačių po truputį kurtą sodybą saugos ir puoselės ir toliau – niekad niekam neparduos. 

O ar galėtų? Balys buvo ir yra tikrai ne pėsčias vyras. Be veiklos ir be darbo sėdėti negalėjęs, jis įkūrė verslą – medžio apdirbimo įmonę. Žinoma, šalia petys į petį stojo ir sūnūs. Ruošė medieną, gamino balkonus, duris, langus, baldus. Užsieniečiai čia važiuodavo kaip į namus. Plėtėsi ir plėtėsi šeimos verslas. Tačiau šalyje litus pakeitus į eurus, staiga viskas ėmė lėtėti, mažėti. „Judam, judam, bet tik tiek“, – sako Balys. 

Ir nors šeimos verslas patikėtas sūnums, Balio budri akis stebi…

Kad ir kaip besisuktų gyvenimas, bet smagiausia, kai visi namo sugrįžta. Atgyja, suūžia Mudėnų sodyba. Draugiškai ir linksmai gyvena visi. Mėgsta ir stebinti vieni kitus. Jei Balį galėtum pavadinti namisėda, tai Julija – tikra keliauninkė. Jaunystėje apvažiavusi daugybę garsių ir žinomų vietovių visoje Sovietų Sąjungoje, sykį laimėjo „Teleloto“ studijoje 2000 litų. Ilgai nesukus galvos, tuos pinigus išleido kelionei su anūku Juliumi į Prancūziją. O 80-ojo gimtadienio proga ji nuo vaikų šeimų gavo dovanų – kelionę po Airiją. 

Ir smagu, ir gal kiek liūdnoka Petriškėje. Tegyvena čia 10 žmonių. O kadaise didžiulės gyvenvietės būta. Tą liudija ir 1934 m. daryta fotografija prie tuometinio Petravo mokyklos. Ir nors senojo kaimo pavadinimo išsaugoti nepavyko, Julija džiaugiasi bent Petravo gatve.

Gal ir suklysiu, o gal ir ne. Visas šios šeimos branduolys – energija trykštanti ponia Julija. Jos svetingumas, optimistinis požiūris į gyvenimą ir nuo veido neišblėstanti šypsena yra magnetas, traukiantis burtis visus aplink. O šios šypsenos saugotojas ir globėjas – lyg uola visada šalia esantis Balys. 

Šioje sodyboje takus mina jau penkios Mudėnų šeimos kartos. O kiek dar jų mins…

Liūdesio ir skausmo būta ir šiuose namuose. Kartais reikia pabėgėti, kad pamatytum, kas bėgs paskui tave. Kartais turi kalbėti švelniau, kad pamatytum, kas iš tikrųjų tavęs klausosi. Kartais turi žengti žingsnį atgal, kad pamatytum, kas dar stovi tavo pusėje. O kartais turi priimti neteisingą sprendimą, kad pamatytum, kas tave palaiko, kai viskas žlunga. 

Kieme siūbuojantys pirmųjų Mudėnų, tėvukų, sodinti beržai, liepos artėja link šimtmečio. Saugiai juose kasmet peri paukščiai, primindami apie besisukantį gyvenimo ratą. Jie negalvodami gražina, taiso lizdelį, kad tik vaikams būtų saugu ir jauku. Lygiai taip, kaip ir žmogus…

Ignalinos TV archyvo nuotr.