Viena skaudžiausių šios dienos temų – Ignalinos ligoninė ir jos likimas. Tą žino ir politikai, todėl iš visų pusių šoka aplink ją, kiekvienas šį faktą interpretuodamas savaip ir pakreipdamas jį taip, kaip reikia centrinei valdžiai. Mano manymu, visoje šioje šėtono vadovaujamoje akcijoje pamirštas Ignalinos žemės žmogus, kuris čia gyvena ir kuriam bet kada gali prireikti medikų pagalbos. Bet neskubėkime! 

Karūna – Utenos ligoninei?

Kone kartą per mėnesį Utenos ligoninės vadovas rengia atvirų durų dienas šioje gydymo įstaigoje regiono žiniasklaidai. „Utenos diena“ laikraščio redaktorius lyg juokais, lyg rimtai, o gal didžiuodamasis užsiminė, jog pradeda nusibosti rašyti apie vis labiau klestinčią jų ligoninę. Sakyčiau, malonus nuobodulys. 

Vasarį Utenos ligoninėje vyko inovatyvių diagnostikos technologijų atidarymo renginys „Greitai, kokybiškai, saugiai“, kuriame turėjau garbės apsilankyti. Regioninė gydymo įstaiga neseniai įsigijo naujos medicininės įrangos: skaitmeninį rentgeno aparatą, modernią ultragarso sistemą kaklo kraujagyslėms tirti, ultragarsinę transkranijinės doplerografijos sistemą galvos smegenų kraujagyslėms tirti bei ultragarsinį įrenginį širdies ligomis sergantiems pacientams tirti. Išvardintai įrangai išleista daugiau nei pusė milijono eurų. Tačiau patys gydytojai pasakodami apie atsiradusias platesnes tyrimų galimybes net neslėpė, kad dar prireiks laiko išmokti dirbti modernia šiuolaikine medicinos įranga, turinčia didelę skiriamąją gebą, perteikiančią aukštą vaizdo kokybę. Man, žinoma, kilo klausimas, kam tada pasakoti apie tą įrangą ir erzinti pacientus, jei 80 proc. tos inovatyvios įrangos tiesiog užima vietą kabinetuose, o ja visa naudotis bus pradėta ateityje. Ir tas ateityje skaičiuojamas ne savaitėmis, o metais. 

Medicininė įranga, skirta diagnostikai, įsigyta pasinaudojant Europos Sąjungos fondų taip pat valstybės bei savivaldybės biudžeto lėšomis. Iš viso panaudoti 627 389 eurai. Nauja medicininė įranga Utenos ligoninėje, palyginus su ankstesne, daug metų naudota, kokybiškiau perteikia tiriamos srities vaizdą, leidžia stebėti organizme vykstančius pokyčius, jų eigą, leidžia įvertinti ne tik vaizdą, bet ir darinio minkštumą ar kietumą ir pan. Atliekami tyrimai naująja įranga nėra invaziniai, todėl nekyla rizika kilti komplikacijoms.

Pristatyme be žiniasklaidos atstovų dalyvavo ir Utenos meras Alvydas Katinas ir Panevėžio teritorinių ligonių kasų vadovas Jonas Narbutas. Įsijautę uteniškiai uoliai pasakojo apie įrangos galimybes, pamiršdami, jog visa tai – dar ateityje. Kad ir apie rentgeno tyrimą „čia ir dabar“, kai skanuojamas žmogus po traumos ir kone tą pačią minutę Vilniuje sėdintis specialistas stebi kompiuterio ekrane nuotrauką ir su specialistu Utenoje aptaria tolimesnį būtiną eigos planą. Ponas J. Narbutas spėjo įsiterpti ir pasakyti, kad tai dar tik  planuose.

Niekaip nesupratau, kur taip skuba Utenos ligoninė?  Kol … kol  nenuvykome  įspūdžių aptarti prie  arbatos.

Cituoju regiono, kuriam mes priklausome, vieno iš rajonų – Utenos r. mero Alvydo Katino optimistinius žodžius: „Mes nenorim ir nebūsim vien tik rajono ligonine, rajono sporto centru, rajono centru – mes būsime tik regiono. Tai tik laiko klausimas. Mes, kaip valdžia, sustrategavome  viziją ir jokioje srityje: nei verslo, nei sveikatos, nei kultūros nėra mums lygių. Tokia mūsų vizija. Pati Utena statistiškai atrodo gerai, tik jūs visi suprantate, kad mus skandina apskritis – Ignalina ir tokie kaip ji. Nesakau, kad ten merai kvaili ar valdžios kvailos“. 

Po jo pasisakė gerb. Jonas Narbutas. Šis taip pat patikino, jog Ignalinos ligoninė bus uždaryta ir joje teliks Slaugos ir palaikomojo gydymo paslaugos. Visų kitų ligoninių laukia tas pats likimas. Utenai į nugarą alsuoja Visaginas, bet jis dėl tam tikrų priežasčių negalės būti regionine ligonine. Tačiau, lovų skaičius ir patalpų plėtra net ir tuo atveju Utenos ligoninėje nenumatoma. Ir, kad ir kaip ten bebūtų – mūsų viltis, vilties teturinti tik teoriškai, yra Utenos ligoninė. 

Verslo idėja „raganiams“

Pajutau, kad grįžtam į viduramžius, kai išgyvendavo žmogus tik tiek, kiek jo organizmas pats susidorodavo. Na, dar tiesa pagelbėdavo raganos ir raganiai, gydę žolėmis, rupūžių nuovirais, vištų kojomis (beje, sultinys stiprėti padedantis) ir žiurkių uodegomis. Taigi, prašom, jokių didelių mokslų nereikia, užsidegam laužą, parūkom žolytės ir pirmyn. Kas antroje pirkioje galės būti teikiama sveikatinimo pagalba. Apie veiksmingumą čia nekalbėsime, nes jis kaip ir nenumatytas, valdžios planuose išsaugoti regionuose žmones – nėra. 

O jei rimtai, įsivaizduokime vieną paprastą pavyzdį. Jūs gyvenate Tverečiuje ir turite kūdikį, kuriam staiga (jis ir prasideda staiga ir naktį, vaikui miegant) prasidėjo stiprus laringito ar astmos priepuolis. Kas jums suteks pagalbą? Utena? Manote, kad spėsite nuvažiuoti iki Utenos ligoninės? Ir viduramžiais, ir XXI a. Ignalinoje išlikimo sąlygos vienodos. 

Medikas medikui – priešas

Baisiausia tai – kad valdžia gydytojus padarė verslininkais, kovotojais tarpusavyje, o rajonų ligonines ir ten dažnai daug labiau atsidavusius žmonėms dirbančius medikus sąmoningai sumenkino, kitų medikų ir net pacientų akyse, pamynė pasitikėjimą. Tai kuris jaunas medikas ryšis eiti į skęstantį laivą, kad praktikos pradžioje nuskęstų. Todėl labai dažnai merdi ten 100-mečiai gydytojai, nebedrįstantys prisiimti atsakomybės už pacientą. Kai jie galėtų būti kokiais nors oriai paslaugas teikiančiais pagalbiniais gydytojais-psichologais, tiesiog konsultuojantys ir vizituojantys žmones kita prasme. Tarkim, tą puikiai jau iš anksto daro ir mūsų gydytojas A. Panavas. Dalis žmonių sveiksta vien nuo jo optimistinio požiūrio ir neišsemiamo nuotaikingų nutikimų ir anekdotų šaltinio. Juk vaikams gydytojai seka pasakas, užsidėję klounų nosytes. Ir tai ypač paveiku.

Gal kavą pagerinta buvo ir ne taip suveikė, o gal sumuštiniuose kokių prieskonių pasitaikė, bet po garbingų vyrų pasisakymo Utenos ligoninėje, galvoje pradėjo blaškytis klausimas: ar piliečiui, patekus į Utenos ligoninę, yra šansų būti ir gydomam, ar tiesiog iš principo turi džiaugtis tik dėl, kad turėjai galimybę patekti į tą „rojų“? 

Pakalbinau ligoninės vadovą ir gerb. J. Narbutą. Paklausiau žemiško dalyko. Jei jau mūsų visų likimai priklausys nuo uteniškių malonės, tai kaip galime tikėtis likti gyvi. Mat, rimtai pasiligojęs į Vilnių geriausiu atveju gali patekti tik per Utenos ligoninę (jei jau patekęs į medikų rankas). Visai neseniai Ignalinoje mirė jauna moteris, kurią 3,5 mėn. vežiojo tarp keturių ligoninių po du kartus kas kelias dienas ir nė vienas gydytojas nepasistengė nustatyti pagrindinės diagnozės, gydė tik pasekmę (žaizdą). Buvo ir taip, kad Ignalinos medikai paprašė diagnostikos, nes čia nėra tinkamos įrangos ir reikiamų specialistų, tai šie, perrišę žaizdą, po paros patys atvežė ją atgal. Į jokį Vilnių nesiuntė. J. Narbutas iš pradžių bandė suversti kaltę šeimos gydytojui, bet supratęs, kad susipainiojo, nes šeimos gydytojas apskritai neturi galimybės nieko daryti, jei pacientas guli ligoninėje, pasitaisė ir konstatavo, kad Utenos medikams pritrūko elementaraus žmoniškumo. O Utenos ligoninės vadovas bandė aiškinti, kad ignaliniečiai viską darė labai gerai ir, be to, uteniškiai nenorėjo atimti iš jų paciento. Patikinau, kad jie nei gerai, nei blogai daryti nieko negalėjo, nes Slaugos ir palaikomojo gydymo skyriuje ligoniai slaugomi, vykdant specialistų nurodymus. Tada pašnekovas nustebo: „Tai ką, nėra chirurginio? Bet jūs turite puikią specialistę D. Koverovienę“. Supratau, kad žaidžiama… Hipokrato priesaika seniai visų pamiršta. Medikai valdžios ir įstatymų įspausti į tam tikras narvus tapo žiauriais verslininkais, lipančiais per galvas vieni kitiems ir į žmogų žiūrintys tik kaip į patogų arba nepatogų objektą. 

Statistinis instrumentas 

Didžiosios šalies ligoninės kelia reitingus ir puikuojasi, nepaisant iškreiptų statistinių duomenų. Vienas iš jų – didelis pacientų mirtingumas rajoninėse ligoninėse ir, esą norint išgelbėti žmones ir suteikti jiems kompetentingų specialistų pagalbą, reikia uždaryti tas ligonines, o lėšas mesti į didžiąsias. Kaip yra iš tikrųjų? O gi taip, kaip ir buvo mano minėtu atveju apie ignalinietę. Pacientai didžiosiose ligoninėse pagal dabartinę tvarką apžiūrimi, diagnozuojama būklė, jei reikia – operuojama ir grąžinami atgal. O kokios būklės grąžinama atgal, statistiniuose duomenyse neatskleidžia. Dauguma jų į rajonines ligonines skubiai grąžinama tiesiog numirti, kai tai neišvengiama. Ir statistika natūraliai fiksuoja, kad rajoninėse ligoninėse pacientų mirtingumas didelis. Suprask, negeba kokybiškai teikti paslaugų. Niekas juk nepasakys artimiesiems ar statistams, kad tą ir aną pacientą išsiuntėm numirti. Taip valdžia rajonines ligonines padarė tarpine stotele prieš vykstant į kapines. 

Apie žmogų

Jei būtų mano valia, pirmiausia atlikčiau nuodugnią gyventojų apklausą, sudarytą padedant rimtiems psichologams ir juristams, iš keleto gilių bei esminių pozicijų, kurios padėtų išsiaiškintų konkrečius mūsų žmonių poreikius, o ne primestą norą susiremontuoti bendruomenės namus, į kuriuos užsuka trys močiutės kartą per pusmetį. Beje, sąžiningai apklausą tikrai padėtų atlikti Ignalinos viešosios bibliotekos filialų darbuotojos. O turint rezultatus, galima jau kreiptis į atitinkamas instancijas ir kalbėti visų žmonių vardu. Neatmesčiau galimybės paduoti valstybę į teismą už tautos genocidą, darant tokius sprendimus ir vykdant tokias reformas. Mokyklų uždarymas, gydymo įstaigų uždarymas ir mokytojų bei gydytojų žeminimas ir slaptas jų kiršinimas tarpusavyje, verčiant juos nesąžiningai konkuruoti, yra nusikaltimas tautai! Pabandykite ministerijų pranešimus apie pertvarkas pastudijuoti tarp eilučių ir tikrai rasite tokių užmojų! 

Autorės nuotr.