Skip to content

Tai kas gi mums yra Lietuva?

MI informacija

Dainuoju Lietuvą kaip džiaugsmą, 
išaugusį iš pelenų, 
kaip savo rūpestį didžiausią, 
kuriuo lyg vieškeliu einu.  
(Justinas Marcinkevičius)

Laima TETERIUKOVIENĖ (Gimnazijos mokytoja)

Vasario penkioliktoji buvo ypatinga diena Ignalinos gimnazijoje, nes visa bendruomenė šventė Lietuvos valstybės atkūrimo šventę. Ši diena – tai žingsnis į tikrąjį Vasario 16-osios rytą, Lietuvos gimtadienį, išaušusį prieš šimtą vienerius metus, nušvitusį laisve ir amžiais tapusį brangiu kiekvienam lietuviui.

Šventėme nepaprastai jaukioje aplinkoje – kaip šeimoje. Jautėmės labai artimi, kai mokytojai ir mokiniai šalia vieni kitų jautė glostantį žvilgsnį, stebėjo vienas kito veidu praslystančią šypseną, palydimą rimtimi ir susikaupimu. Čia nebuvo įtampos, nebuvo sceninės kalbos, nes tai buvo atvira liudijimo pamoka apie tai, kas mums yra tėvynė.

Į visų mūsų širdis pirmiausia prabilo  daina: ,,Geltona, žalia, raudona“, kurią padainavo abiturientai Viktorija ir Gytis. Mūsų bendrystė tęsėsi klausant pasakojimų apie Vasario 16-osios akto pasirašymą, apie žmones, kurių dėka gimė Nepriklausoma Lietuva.

Valstybė tai  mes, Valstybė tai  jūs, Valstybė tai  aš. Todėl turime daug galimybių ją kurti. Turime galimybę kurti savo šalį puoselėti jos kultūrą, saugoti istoriją. 

Tai kas gi mums yra Lietuva?

Į šį klausimą atsakė Gimnazijos pirmokai:

„Aš gimiau Lietuvoje. Čia mano namai – Gimtinė. Visi išvaikščioti miškai, žalios pievos ir žinomos gatvės yra dalis mano gyvenimo, bet didžiausią dalį užima mano gimtoji kalba, kurią aš suprantu ir ją vartodama galiu pažinti kitas kultūras, skaityti knygas ir bendrauti su žmonėmis.“ (Dominyka Jakštaitė, 1 kl.).

,,Aš dalis Lietuvos. Čia gimiau, čia augu ir mokausi. Neįsivaizduoju savęs kitur. Lietuvoje gražu ir ramu. Nesame nei ugnikalnių įsiveržimo, nei potvynių matę. Čia nėra karo, nebadauja žmonės. Mylėkime Lietuvą…“ (Gabija Burokaitė, 1 kl.).

,,Lietuva ne tik tam tikras žemės plotas. Lietuva susideda iš manęs, tavęs, kitų žmonių. Kiekvienas nešiojamės širdyje lyg dėlionės detalę, kurią sujungus su kita, antra, trečia sukuriamas didelis, margas, šviesus paveikslas, vadinamas Lietuva. Svarbu nepamesti, nenudaigoti savo detalės.“ (Matas Kovalevskis, 1 kl.).

Ne tik apie laisvę, bet ir apie tėvynės grožį ir jausmus savo šaliai kalbėjo gimnazijos antrokai:

,,Man Lietuva nuostabi šalis su nepaprastu gamtos grožiu. Ji mano Tėvynė. Čia mano namai, čia mano šeima, čia aš gyvenu“ (Saida Palenčiūtė, 2 kl.).

,,Lietuva – tai tėvynė, kuri bus su manim visur ir visada.“ (Alanas Gibler, 2 kl.).

,,Lietuva – kaip motina, kuri nereikalauja grąžinti skolos už tai, kad čia augam ir gyvenam. Mes patys turime suprasti:  turime daug duoti savo tėvynei, kad ji būtų graži.“ (Gabija Kamarauskaitė, 2 kl.).

Apie ilgesį savo šaliai pasakojo gimnazijos trečiokės, nes gerai pažinojo savo bendraamžę Eveliną, prieš dvejus metus išvykusią į Australiją, o Indrė Lietuvą paliko būdama septyniolikos metų. Štai kokias žinutes gavo iš Australijoje ir Vokietijoje gyvenančių klasiokių: 

,,Kai išvažiuoji taip toli nuo namų, dar  lėktuve norisi apsisukti ir važiuoti namo, nes tik namuose jautiesi saugiai. Po keliu dienų, pripranti prie australiškos rutinos ir gal kiek pamiršti Lietuvą. Tik kai kažkas klausia iš kur esi, su pasididžiavimu paaiškini ir pasijunti tokia speciali, nes dažniausia būni pirmas sutiktas žmogus iš Lietuvos ir tik tu sukuri savo šalies įvaizdį kitiems, tampi toks mažas savo šalies sargybinis. Labai smagu, kad Australijoje yra tiek daug lietuvių, kuriems vis dar rūpi Lietuva. Pavyzdžiui, Perte lietuviai bent kartą per mėnesį susitinka, pasidaro lietuvišką pikniką. Turėjau net dvejas lietuviškas Kalėdas ir galiu pasakyti, niekada gyvenime nesu taip pasiilgusi duonos, nes Australijoje tokio dalyko nėra. Aplankiau dvejus lietuvių namus, net bažnyčią. Būnant toli nori rasti kiekvieną Lietuvos dalelę, kad pasijustum kaip namie. O čia tų dalelių yra daug. Ir lietuviai čia kitokie. Tokie vis dar lietuviški, bet su australišku mentalitetu. Svajoju, kad jie visi suvažiuotų į Lietuvą ir parodytų mūsų žmonėms, kaip reikia džiaugtis gyvenimu ir mylėti savo šalį. Labai, labai didžiuojuosi būdama lietuvė. Manau, kad tik išvažiavęs toli, žmogus pradeda vertinti savo šalį“ (Ugnė Ieva Jelinskaitė apie Eveliną).

,,Išvykti iš Lietuvos nenorėjau, nors tuo metu visai ne galėjau savęs vadinti patriote. Dar prieš išskrendant galvojau ,,pavėluoti” į lėktuvą, tačiau neišdrįsau. Atvykusi į Vokietiją jaučiausi,, balta varna“.

Žinoma, stengiausi pritapti, integruotis į aplinką, kad nesijaučiau kita kitokia, o tuo pačiu ir vieniša. Tačiau laikui bėgant, vis labiau pasijaučiau savimi… Pamažu pradėjau suprasti, kad man nereikia apsimetinėti tuo kas nesu prieš kitus žmones. Aš nuoširdžiai pradėjau gerbti savo tėvynę, didžiuotis, kad esu lietuvė ir tai rodyti kitiems. Manyje augo ne tik meilė Lietuvai, bet ir palaužiantis ilgesys. Iki šiol kiekvieną dieną svetimoje šalyje ieškau Lietuvos.. Nežmoniškai pasiilgau tradicinio lietuviško maisto, gimtosios kalbos, artimų žmonių, gamtos. Pasiilgau pačių mažiausių mažmožių: kaip išgirsti taisyklingai ištartą mano vardą, arba paprastą lietuvišką ,,labas”. Praėjo pakankamai laiko, kad priprasčiau prie svetimos šalies. Esu dėkinga, kad čia atvykau, kad ir kaip kartais būtų sunku. Pagaliau suvokiau, kad nebūtina būti Tėvynėje, svarbu, kad Tėvynė būtų tavyje.“ (Beatričė Čeponytė apie Indrę).

Gimnazijos ketvirtokai  apie Lietuvą kalbėjo dar kitaip.Eiles  skaitė ketvirtokės Monika Smagurauskaitė, Rūta Ragaišytė, Gabija Vapsvaitė, Rugilė Skrebutėnaitė, Evelina Steponianaitė, Dovilė Strolytė.

Ketvirtokė Gabija Vapsvaitė savo rašinyje rašė: ,,Vasario 16-oji – iškiliausia data mūsų šalies kelyje. Kiekvieno iš mūsų kasdien nuveiktas prasmingas darbas, tvirtina valstybės pamatus. Tik būdami vieningi ir nuoširdūs, išliksime stiprūs ir kursime tokią Lietuvą, kuria didžiuosis ateities kartos. Esame per maži, kad galėtume sau leisti skaldytis, o tokios datos turėtų mus visus suburti į vieną vienetą, nes tik būdami kartu turim tokią didelę galią.“  

Renginio metu buvo skaitomos buvusios mokytojos Onutės Černiauskaitės eilės apie Lietuvą,  direktorė diskutavo su mokiniais apie laisvę.

Negali nevirpėti širdis girdint jaunų žmonių išgyvenimus, matant jų požiūrį ir prieraišumą prie savo tėvynės. Matau, kad ta žinia, kurią neša jaunimas apie tėvynę, augins mus visus siekti laisvės ir didelės atsakomybės už savo šalį.

Renginio kulminacija buvo ypatinga. Visi mokiniai ir mokytojai tapome labai artimi.  Susikibome rankomis ir pajutome mūsų sukurtą bendrystę. Kartu su trečiokais Nojumi ir Gabriele dainavome dainą ,,Sudainuokime Lietuvai“, o sieloje gimė nepakartojamas džiaugsmas, kad mes kaip niekad tokie artimi ir drąsiai tariame Lie-Tu-Va.

Šio straipsnio komentuoti neleidžiama!

Orai Ignalinoje

Naujausiame laikraštyje „Mūsų Ignalina“ skaitykite

Reklama ir skelbimai svetainėje