Viename mieste, vienoje gatvėje, viename daugiabutyje gyveno moterytė vardu Teklė.

Vakaras. Mama ruošia vakarienę, duktė kambaryje rašo kontrolinį. Nepasibeldusi į duris, viesulu įpuola Teklė.

– Kaimynka, paskolink druskos, pritrūkau.

Kol motina į popieriuką bėrė druską, Teklė pro praviras duris įsiveržia į kambarį ir atsistojusi prieš kaimynės dukrą išrėžė:

– Tai vis džiūsti prie tų savo popierių? Metai, matai, bėga… Nelengva, oi nelengva bus tau vyrą susirasti. Jei jau tokiam amžiuj tave kas ir ves, tai arba koks išsiskyrėlis, arba našlys.

Mergina, pažvelgusi į Teklę, tyliai nuleidus galvą tęsė savo darbą. O Teklė, pasiėmusi į popieriuką suvyniotos druskos, besišypsodama išbėgo. Plasnodama laiptais žemyn, Teklė susitinka kaimynę, vedančią už rankytės septynerių metų dukrytę.

– Ei, motin! Pažiūrėk, kokia tavo dukrelė! Matai, jos galva į sprandą įaugusi, garantuoju – bus neūžauga. 

Mergytės akyse ašaros. Gal ji dar ir nesuvokė tų žodžių prasmės „neūžauga“, bet jos mažą širdelę suspaudė tokie pašaipūs kaimynės žodžiai. O ant Teklės liežuvio netrunka pakliūti nauja auka.

– Vaje, vaje! Ką matau! vadinasi ištekėjai? Toks ten tavo ištekėjimas. Išskyrei šeimą ir džiaugiesi. Anokia čia laimė. Jauna moteris, pasimetusi po tokių Teklės žodžių, tyliai pravirko. Tiesa, ji iš tikrųjų ištekėjo už išsiskyrusio, bet juk jie jau seniai nebuvo šeima. Su šiais žodžiais Teklė plasnojo laiptais žemyn. Ir čia pasitaikė vėl gera proga. Prieš ją į trečią aukštą lipo liekna šviesiaplaukė aštuoniolikmetė mergina.

– Oi, oi! Tuoj apaksiu. Ar tu iš tikro galvoji, kad esi graži? O ar žinai, kad esi panaši į pilką pelytę? Veidelis išblyškęs kaip mėnulis, plaukučiai skysti.

Išraudusi aštuoniolikmetė tyliai pralemeno:

– Ką jūs, teta, aš nė nepagalvojau, kad esu gražuolė.

Teklei, beplasnojant laiptais į pirmą aukštą, pro akis nepraslydo ir bobulytė iš antro aukšto.

– Ei, babce, bacilų nešiotoja! Nesipainiok po kojom, matai, kad skubu, man plepėt su tavim nėr kada. Geriau drožk į slaugą.

Nieko neatsakė senolė. Liūdnai palingavusi galvą, pasiremdama lazdele, sunkiai lipo į antrą aukštą, laiptelis po laiptelio pailsėdama, atsikvėpdama. Teklė, suspaudusi rankoje popieriuką su druska, laiminga, kad taip „maloniai“ pabendravo su kaimynėm, nustraksėjo į pirmą aukštą. Savo rūpesčiais Teklei nepasiguosi. Tik jos vienas darbas sunkus, tik jos skausmas gilus, tik jos sielvartas didelis. O jūs visi tinginiai, invalidai, nevykėliai. 

Bet vieną kartą Teklę aplankė liga. Dvi savaites karščiuodama ji pragulėjo lovoje. Pasveikusi, Teklė kaip torpeda iššovė į kiemą ir, atsistojusi prieš daugiabučio namo langus, tokiu spiegiančiu falcetu išrėkė:

– Ei, jūs, sraigės kiautuose! Aš mirtimi vadavausi, o jūs nė viena neaplankėt manęs. Neturit nei sąžinės, nei užuojautos, anei meilės vienišai kaimynei. Ir net tulpių negavau Valentino dienos proga. Na, ir kaimynkos! Kad jus visas kur velniai nujotų!

Oi, Tekle, Tekle… Ar tik nebus ir vėl: „Trukt už vadžių ir vėl iš pradžių…“

Ar jūsų name nėra tokios Teklės? Parašykit.