Skip to content

Kaip melas per dešimtmečius virsta tiesa

Lina RAGINYTĖ

Žinote tas akimirkas, kai vos viena žinia išjudina žemę po kojomis? Užmušantis sutapimas. Bet būtent Lietuvos Nepriklausomybės atkūrimo dieną, širdyje džiaugiantis savo tauta ir jos didžiais žmonėmis, lyg perkūnas iš giedro dangaus atskriejusi žinia partėškė veidu į žemę ir apspjovė sielą, dar kartą primindama – niekam tu, lietuvi, čia nereikalingas. Iš esmės už tą žinią turėčiau būti dėkinga LR Seimo nariams, vieningai balsavusiems už „savo tautos nereikšmingumą“. 

Kovo 11-osios vakarą aplankė seniai matyta kaimynė (kaimynas – žmogus, gyvenantis iki 5 km spinduliu). Svaičiodamos apie artėjančius prezidento rinkimus, pasidalijom ir kasdieniškesniais rūpesčiais. Kaimynė pasiguodė vos spėjusi iki švenčių pateikti būsimų darbų (ministerijos mėgsta viską žinoti iš anksto) planus, susijusius su 2020-aisiais, kuriuos Seimo nariai, pasitarę, matyt, tik su žydais, bet ne su lietuviais, nusprendė paskelbti Vilniaus Gaono ir Lietuvos žydų istorijos metais.

Sako, prieš mirtį žmogui prabėga visas jo gyvenimas. Panašiai ir man nutiko. Tik man prasisuko paskutinių savaičių prisiminimai ir aš supratau, kur link juda visas visuomenės informavimo mechanizmas – link 2020-ųjų ir žmonės po truputį pratinami prie minties, kad be teisės rinktis Nepriklausomoje valstybėje jie ištisus metus privalės šokti, dainuoti, ditirambus giedoti, rašyti ir lenkti galvą prieš išskirtinę pasaulio tautą – žydus. 

Seimas Vyriausybei pasiūlė sudaryti Vilniaus Gaono ir Lietuvos žydų istorijos metų minėjimo komisiją, kuri iki 2019 m. pavasario parengtų Vilniaus Gaono ir Lietuvos žydų istorijos metų minėjimo priemonių planą visose šalies rajonuose ir kampeliuose, ir biudžete numatyti lėšų šiam planui įgyvendinti.

Sudėkime taškus

Gal vieną kartą reikėtų lietuviui pagalvoti pirmiausia apie savo tautą, autoritetus ir susidėlioti prioritetus? Ar jums nekyla klausimas, kodėl visas pasaulis turi be jokių išlygų garbinti žydus? Aš nesakau, kad to nereikia daryti. Tik man įdomu, kodėl reikia tai daryti? Todėl, kad jie buvo negailestingai žudomi? Taip. Tai nežmoniška. Baisu. Bet juk buvo žudomi ir kitų tautų žmonės, lietuviai – taip pat. Kita vertus, jūs niekada nesusimąstėte, KODĖL vis dėl to buvo žudomi žydai? Tikite, kad jų tiesiog nemylėjo? Greičiausia jums nieko nesako ir sionistų (sionizmas – žydų tautinis judėjimas) lozungas „Žemė be gyventojų – tautai be žemės“? 

Yra žmonių, daugybę metų ieškojusių atsakymų ir iš dalies radusių juos. Nesakau, kad jūs privalote versti savo pasaulį aukštyn kojomis, bet bent jau pasidomėkite ir kita tiesa. Pateikiu jums Amerikos lietuvio, buvusio Sovietų Sąjungos disidento Valdo Anelausko, parašiusio ne vieną knygą, įžvalgas ir „atradimus“: „Žydų klausimas yra dirbtinai sujautrintas. Žydai holokausto atminimą padarė vos ne pasaulietine religija. Viena priežasčių – jiems darant nusikaltimus Palestinoje, reikia turėti priemonę apsigynimui. Patys žydai gi Palestinoje ir vykdo tikrų tikriausią holokaustą. O pabandykite tai pasakyti. Šiuo atveju žydų holokaustas tarnaus tarsi skydas. Kas nors ką nors pasakė prieš žydus ir Izraelį: viskas – holokaustas! Be to, iškraipoma labai daug faktų. Aš sutinku, kad holokaustas iš tiesų buvo baisi tragedija. Tačiau žydai ją vadina pačia baisiausia tragedija žmonijos istorijoje, pamiršdami kitas tautas ir tragedijas. O kai bandoma sakyti, jog kitų tautų išžudyta dar daugiau, tokie teiginiai paskelbiami holokausto neigimu ir tas žmogus automatiškai tampa jų priešu. Tačiau faktai rodo ką kita. 1917–1989 m. komunistai visame pasaulyje išžudė per 100 milijonų žmonių: dešimtis milijonų Kinijoje ir Sovietų Sąjungoje, beveik vieną trečdalį Kambodžos gyventojų. O kur Tibetas, kur Šiaurės Korėja? Bet kažkodėl šios tragedijos taip neeskaluojamos, nepadaromos neliečiamomis ir šventomis? Kodėl komunistas yra mažesnė blogybė nei nacis? Juk sportiniai marškinėliai su Che Guevaros portretu yra „mada“, o su Hitlerio – pabandytum panešioti! Dabar susiklosčiusi situacija yra visiškai nenormali: holokausto temos iš viso beveik neįmanoma liesti. Dar J. Gebelsas sakė, kad jeigu kokį nors melą kartosi labai daug kartų, galiausiai jis ims atrodyti tiesa. Tai dabar ir vyksta. Jei visame pasaulyje nuo pat mokyklos yra teigiamos kažkokios tiesos, vaikai ir užauga tuo patikėję. Holokaustas dabar tampa lyg religija. 

Dauguma žmonių, kurie kovojo prieš žydus, jiems jautė priešiškumą todėl, kad žydai pradėjo komunizmą. Ir tai – ne holokausto neigimas, tai – faktas. Pažiūrėkime į Lietuvą. Lietuvoje žydai komunizmą labai palaikė. To lietuviai nesitikėjo. Lietuvoje žydai gyveno labai gerai, čia į žydus buvo žiūrima tikrai daug geriau negu Lenkijoje ar Rusijoje. Todėl lietuviai niekaip negalėjo suprasti, kodėl, kai 1940 m. įsiveržė Raudonoji armija, dauguma žydų juos pasitiko su gėlėmis. Lietuviams tai buvo baisiausia išdavystė. Pasak istorikės Nijolės Maslauskienės, SSRS okupavus Lietuvą, Kaune komunistų partijoje buvo net 76 proc. žydų! Tai čia kalbame apie Lietuvą. O kas darėsi pačioje Rusijoje? Visi žino, kas buvo pagrindiniai komunizmo kūrėjai ir ideologai. Kaip gali kalbėti apie komunistinę revoliuciją ir nepaminėti Trockio, kalbėti apie Gulagą ir nepaminėti Jagodos, apie Ukrainos Golodomorą ir nepaminėti Kaganovičiaus? Ko vertos vien Solženycino knygos – ten tiek istorinių faktų, išvardintos visos Gulagą kūrusių žmonių pavardės, sudėtos jų nuotraukos: Frenkelis, Bermanas, Rapoportas, Solcas, Koganas, Jagoda ir t. t. Tada kodėl apie lietuvius ar kitas tautas kalbama kaip apie „žydšaudžius“, pamirštant, ką darė patys žydai? Kai aš per savo paskaitas apie tai kalbu ir remiuosi tokiais šaltiniais, kaip Nobelio premijos laureatas Solženycinas, man oponuojantys žydai faktų nuneigti, aišku, negali. 

Mano seneliai iš tėvo pusės nepriklausomoje Lietuvoje buvo gan turtingi. 1940 m. būtent dėl žydų kaltės jie prarado visą savo turtą, paskui po karo buvo ištremti į Sibirą, kur prie Baikalo praleido beveik 20 metų. Tėvas buvo areštuotas ir Minsko KGB kalėjime jį tardė ir ypatingai žiauriai kankino žydas leitenantas Kovšas. Paskui taip vadinama „troika“ (slaptas KGB teismas, susidedantis iš trijų teisėjų) nuteisė jį mirties bausme ir visi tie trys teisėjai buvo žydai. Laimei, mirties bausmė paskui buvo pakeista 25 metais lagerio, iš kurių beveik dešimt jis atsėdėjo. Dabar jis jau miręs, bet prieš mirtį apie savo gyvenimo patirtį dar parašė atsiminimų knygą, kuri yra išleista Lietuvoje. Taip ir vadinasi „Toks gyvenimas“. Po tokių įvykių aš negaliu taikstytis, kai girdžiu dabar sakant, kad tik žydai Lietuvoje nukentėjo. Netiesa! Nukentėjo ir lietuviai. Mano paties šeima nukentėjo. Nuo žydų!“.

Artimas skausmas

Apie žydų darbus turi ką papasakoti ir ignaliniečiai. Skaudžių prisiminimų kraitėje sudėti ir Kaniūkų gyventojos Onos Laurinėnienės išgyvenimai. Kalėdama moteris matė itin žiauriai žydų kankinamas ir luošinamas lietuves. O ir aš pati kažkuria prasme už savo gyvybę esu dėkinga vokiečių karininkui (pavardės, deja, nežinau), kurio sąžiningumo ir garbingumo dėka mano prosenelis buvo išgelbėtas nuo žiauraus žydo, iš pradžių pavogusio iš prosenelio ryšulį su duonos žiaubere, o paskui ketinusio uždaužyti basliu, nors abu jie buvo vienodi vokiečių belaisviai. Tačiau jei ne vokiečiai, prosenelio būtų nebuvę, nebūtų buvę ir manęs. Apie tai MI puslapiuose rašyta 2016 m. liepos 26 d. 

Ne paslaptis ir tai, jog žydai įtakojo ir Lietuvos ekonominę plėtrą. Ir ne į gerąją pusę. Kai buvo pastatytos pirmosios geležinkelio stotys šalyje, jos buvo skirstomos pagal klases. Nuo aukščiausios iki ketvirtos – žemiausios. Lygius apspręsdavo „vietos gyventojų“ – daugumoj žydų – sumanumas, kurie dešromis ir kitais kyšiais koreguodavo stoties klasės lygius tai aukštyn, tai žemyn. Kuo aukštesnė klasė, tuo geresnis stoties aptarnavimas, daugiau paslaugų, spartesnis vietovės vystymasis. Aukščiausios klasės stotyse apsistodavo caras. Ir tokia stotis buvo ne Vilnius, o kažkokie Virbaliai. Ir kas paneigs, kad Ignalina, anuomet turėjusi ketvirtos klasės stotį, būtų buvusi visai kitokia, jei kažkas anuomet būtų sužaidęs kiek kitaip. Net gi Dūkšto stotis buvo trečios klasės. Bene ryškiausias spaudimo pavyzdys – žydų judėjimo pasipriešinimas geležinkelio tiesimui į Šiaulius. Ir tai patvirtina Lietuvos geležinkelio istorijos metraštininkai. 

Neturime Lietuvai svarbių datų? 

Šiaurės Rytų Lietuvos lietuviškose gyvenvietėse, 1939–1940 m. priklausiusiose Baltarusijai, formavosi visuomeninis tyliosios rezistencijos judėjimas – „Išvažiavimas į Lietuvą“. Visą 1939–1940 m. žiemą vyko pasiruošimas kelionei. Moterys verpė, audė drobes ir siuvo didelius maišus kelionei. Malė grūdus, kepė, džiovino duoną. Džiūvėsius pakavo į maišus. Vyrai gamino specialius didžiulius vežimus. Lietuviai ruošėsi į Lietuvą. Nors Lietuva buvo čia pat. 2020-aisiais bus 80 metų šiam Sąjūdžiui. Net ir mes dar turime žmonių (Bėčiūnuose gyvena senolė, apie kurią rašėme MI), prisimenančių šiuos įvykius. Štai apie ką reikia garsiai kalbėti, dainuoti ir pasakoti, kad mūsų vaikų sąmonėje dėliotųsi tikrą lietuvių tautos istoriją. 

Svarbių ir reikšmingų Lietuvai datų mes turime į valias. Tik panašu, kad mums to nereikia. Mes pataikaujam visiems, kas tik priima mūsų pataikavimą, o kai kažkam tas pataikavimas nusibosta ir į mus nusišluosto kojas – jaučiam nuoskaudą, bet ir vėl darom tą patį. Domėjausi šituo reikalu. Mazochizmas – taip pat mūsų tautos „stiprioji pusė“. Šitą atradimą jau seniai pajuto visi kiti, tik ne mes. Norisi naivuolių dėmesio ir meilės, atjautos ir pagarbos – prašom į Lietuvą. Būsi pamaitintas, išmyluotas, iščiūčiuotas ir dar tavo garbei visą šalį „ant ausų“ sustatys. 

Laikykimės,  2020-ieji – ne už kalnų! 

Šio straipsnio komentuoti neleidžiama!

Orai Ignalinoje

Reklama ir skelbimai svetainėje