Prieš gavėnią patikrinom maisto atsargas ir pastebėjom – neturim miltų. Ne bėda. Šalia – „Maxima“. Pamenu, atsiskaičiau banko kortele. Miltus su laisvų vištų kiaušiniais padaviau žmonai, o pats įsitaisiau žiūrėti televizorių. Po to nuėjau kompiuteryje patikrinti elektroninės sąskaitos. Surinkau visus reikiamus rekvizitus ir galva apsisuko. Sąskaita buvo pilna nulių ir tik gale – dvidešimt keturi. Kažkas ne taip, nes, prisimenu, sąskaitoj buvo likę tik dešimt eurų.

Į ekraną žvilgtelėjau dar kartą. Priekyje septynių nulių buvo dvejetas.

Į pagalbą pasikviečiau vyresnį sūnų Egidijų, kuris gerai orientavosi kompiuteriniuose labirintuose.

Šis užmetė akį į duomenis. Pamačiau, kaip jis stvėrėsi už galvos, nualpo, bet laimei greit atsigavo.

Sūnus dar kartą pažvelgė į skaičius, suskaičiavo nulius.

– Čia gi du milijardai, tėvai. Iš kur tu juos gavai?! Gal kontrabanda slapčiom nuo mūsų užsiimi? Labai greit sučiups. Tokios sumos nepaslėpsi.

Pasišaukėm motiną. Ši dirbo statybos koncerne vyriausiąja buhaltere.

– Kas čia atsitiko, kad tokie sunerimę? – paklausė.

Mes parodėm į kompiuterį. Žmona užmetė akį ir ramiai pasakė: „Du milijardai dvidešimt keturi eurai. Tai bent turtuolis, o mes ir nežinojom, kad su milijardierium gyvenam“. Apsisuko ir nuėjo toliau kepti blynų. 

Sūnus ir aš stovėjom kaip perkūno trenkti. Tokie pinigai, tokie pinigai! Velnias juos į mano sąskaitą užnešė. Ką daryt? Ar šokinėt iš laimės, ar skambinti į banką?

– Baigiau kept, eikit blynų valgyt, kol neatšalo, – iš virtuvės pasigirdo ramus Elenos balsas.

Šeimyna susėdo už stalo. Blynai strigo gerklėje, krito nuo šakučių, rankos virpėjo ištisai.

– Ko taip jaudinatės, kaip galvas pametę, – pyko žmona, – kas pervedė pinigus, tas ir pasiims. Nubėk, sūnau, prie kompiuterio, žvilgtelk į tėvo sąskaitą. Milijardų nebeturėtų būti. Tėvui valgyt bus ramiau.

Sūnus grįžo be veido. Nesuprast, džiaugėsi jisai ar nesidžiaugė.

– Milijardų nebėra, – pranešė, – gal ir gerai.

Vakarieniavom visa šeima. Aš, žmona, sūnus ir dukra. Svarstėm temą – kaip galėjo būti taip, kad mano sąskaita pasipildė dviem milijardais eurų. Kompetentingiausia šiuo klausimu buvo žmona.

– Bankai plauna pinigus. Kažkuri žiopla banko darbuotoja kompiuteryje nurodė ne tą sąskaitą. Štai ir visa istorija.

Sūnus sunkiai atsiduso: „Gaila. Milijardai būtų pravertę“. Visi į jį sužiurome.

„Naują mašiną būtume nusipirkę“, – apgailestavo nuplautų turtų Egidijus. 

Dukra pasvajojo apie naują suknelę išleistuvėms, motinai parūpo atostogos. Visus nuraminau sakydamas, kad ne turtuose laimė. „Teisingai, tėvai, – pamąstęs pasakė sūnus, – tu visada buvai doras. Todėl ir gyvenam prastokai.“ 

Egidijus staiga pakėlė akis į dangų ir suraukė kaktą. Jis visada taip daro, kada ką nors rimta galvoja. Minutėlei nustojo žiaumojęs, sučiaupė lūpas, ant stalo nuleido rankas, pasiruošė kažką svarbaus pasakyti.

Šeima nuščiuvo laukdama, ką pasakys Egidijus. Tik ką jo galvoje gimęs sumanymas prasiveržė žodžiais. „Jei tie milijardai būtų mūsų, organizuotume komitetą ir tėvą iškeltume kandidatu į miesto merus ar net prezidentus. O ką, – sūnus nužvelgė nustebusią šeimyną, – ar ne taip dabar daroma?“

P. S. Ar ne taip sekmadienį nutiko Ignalinoje?