Skip to content

Idėją Ignalinai pasufleravo pati miesto istorija (1)

Šiandien viskas yra mūsų rankose. Mūsų tautos istorija ir praeitis su visais atspalviais ir skoniais yra dabarties ateitis. Jei šiandien gyvensime vardan savo tautos ir vardan savo garbės – neišnyksime ir mes. Išsaugota protėvių ir mūsų pačių istorija gyvens šia žeme vaikštant mūsų vaikams ir kitoms jų kartoms. Mūsų pareiga – nenukirsti šaknų, neuždaryti durų ir neatgręžti nugaros savo ateičiai. Ignaliniečiai apsisprendė – neleis amžiams į užmarštį nugrimzti Ignalinos miškais ir gatvėmis vaikščiojančiai istorijai, nešiojančiai su savimi džiaugsmą, atradimus ir svajones, skurdą, badą ir kančią, mirtį ir prisikėlimą, tikėjimą, meilę ir viltį. Idėja atgaivinti senojo geležinkelio parko prisiminimus, atgabenant čia ir miestelio istoriją įprasminantį garvežį – pulsuoja jaudinančiu, bet tolygiu ritmu. Eidami link tikslo, žengiame dar vieną žingsnį. 

Keliaujant į Igno ir Linos meilės legendą menančius laikus, mus lydės kraštotyrininkas Antanas Karmonas. „Ignalina, kaip gyvenvietė, įsikūrusi žymiai seniau, nei kad oficialiai visur skelbiama. Kalbant apie Lietuvos proistorę, šiose žemės dar akmens amžiuje gyveno žmonės. Tačiau buvo toks laikotarpis, kai buvo sunaikintas visas ekonominis potencialas, o žmonės persikėlė link didžiųjų upių. Šis kraštas proistorės laikotarpiu buvo labai nuošalus ir labai saugus žmonėms gyventi. Tą liudija ir Ilgio ežero vakarinėje pakrantėje buvusi akmens amžiaus gyvenvietė bei pilis šio ežero Rudakumpių pusiasalyje. Bet ne piliakalnis, kaip mums įprasta matyti visoje Lietuvoje. Šiame krašte buvo kitokio pobūdžio gynybiniai įtvirtinimai. Tai – lyguminio tipo. Tokia pilis buvo Ilgio pusiasalyje. Tačiau dar reikšmingesnė pilis buvo dabartinius Gavaičio ir Gavio ežerus jungiančiame pusiasalyje (dalyje šio pusiasalio įkurta daugiau nei 50 metų veikusi Vaikų vasaros ir poilsio stovykla – autor. past). 

Tarpukariu šį pusiasalį tyrinėjo, o tiksliau žvalgė kunigas Vincentas Miškinis iš Kirdeikių krašto (garsiųjų Miškinių atstovas) ir lietuvių kalbos mokytoja Petronė Lasienė. Jiedu surado šiame pusiasalyje senovės gyvenvietės likučių, pagal kuriuos numanė, čia buvus aptvarinio pobūdžio pilį ir pylimėlį, kuris jungė Gavaičio ežerą ir Gavį. Šis pusiasalis anuomet buvo labai saugus ir žmonių, ir žvėrių atžvilgiu. Bet kadangi šiose vietovėse pilys buvo lyguminio tipo, tai jokio piliakalnio čia nebuvo ir nėra. O vėliau, prasidėjus statyboms, visi paveldo likučiai sunaikinti. 

Deja, tarpukariu šiame krašte nebuvo pasirūpinta surinkti visos žemės kalbą, nesurašyti vietovardžiai ir taip viskas ėjo užmarštin. Kun. V. Miškinis rašė Lietuvos legendinę istoriją, tačiau bėda ta, kad jis buvo kunigas ir neturėjo palikuonių, neturėjo, kas pasirūpintų jo sukauptomis žiniomis ir informacija, sudėta į knygos puslapius, todėl visi jo dokumentai ir užrašai buvo kažkur numėtyti. Bandžiau ieškoti, tačiau nesėkmingai. Nors, kas žino, gal vieną dieną jie atsiras.

Ilgio ežero vakarinėje pusėje buvo dievaitės Mildos alkas. Ten atnašaudavo žuvusiems kariams, o kadangi čia buvo pilys, tai tarp šių abiejų pilių vyrų vyko susirėmimai. Čia susirinkdavo motinos, dukros, nuotakos ir apraudodavo žuvusius karius. Buvo labai gražus kriokliukas, kuris saulės atokaitoje virsdavo purslais ir susidarydavo vizija, kad vėlės vaivorykštės takais keliaudavo į dausas. O tas vėles laimino meilės dievaitė Milda. Šis kriokliukas, deja, renovaujant kelią į Dūkštą, buvo sunaikintas, dabar belikęs vos matomas. 

Šiuo pagrindu sukurta Igno ir Linos meilės legenda. Visos legendos turi bent 5 proc. teisybės, o gal net ir daugiau. Jei kuriama legenda, vadinasi žmonėms buvo kažkas svarbaus, kažkas buvo, ką kartojo iš lūpų į lūpas. Na, o kartojant tokiu būdu, per ilgą laiką tas pasakojimas papildomas, pagražinamas įvairiomis prasmėmis ir todėl lyg netyčia apipinamas daugeliu nebūtų faktų“, – pasakoja A. Karmonas. 

Tarp abiejų pilių – Ignalinos teritorijoje – žmonės gyveno ir vėliau. Tačiau pirmieji fiksuojami duomenys – 1862 m., pastačius esą medinę geležinkelio stotelę. Žmonių buvo 80, iš jų 9 – žydų tautybės. Tačiau netrukus čia žmonių pradėjo itin sparčiai daugėti. Neleistinai gausiai čia kūrėsi žydai, net prašę pastatyti čia jų maldos namus. Žinoma, kiekviena tauta saugo ir puoselėja tik tai, ką sukūrė jie patys ir jų palikuonys. Mažai apgyvendintoje teritorijoje greitai besikuriantys žydai planavo savo ateitį. Veikė net dvi jų mokyklos. Tad tikėtis, kad jie suks galvą apie kažkada lietuvių statytų pilių likučius, jų išsaugojimą, atkūrimą – būtų mažų mažiausia naivu. 

Visos stotys, pastatytos nutiesus geležinkelį, turėjo savo klasę. Nuo to priklausė, koks statinių kompleksas bus įrengtas. Ignalinos stotis nebuvo vienas stoties pastatas, kaip mes įsivaizduojame dabar. Tai buvo daugybės statinių kompleksas. Kurio vystymosi plėtrą nulėmė vietos gyventojai, laviruodami kyšiais ir dovanomis. Ignalinos stotis buvo žemiausios, 4 klasės. 

„Vėliau, kai po 1939 m. Ignalina vėl įėjo į Lietuvos sudėtį, į Ignaliną vėl atsiųsta naujų valdininkų, šį kartą lietuvių. Pastebėjau, kad daug jų buvo iš Anykščių. 1939–1948 m. iš Ignalinos į Lenkiją išvyko daug lenkų, tarp jų – daug ir lietuvių, kurių dalis save laikė lenkais, kiti bėgo nuo komunistų (kolchozų, tremties į Sibirą). Karo pradžioje buvo išvežti ir sušaudyti žydai, kurie sudarė 90 proc. visų ignaliniečių. 1942 m. Ignalinoje jų jau nebuvo. Tad pokaryje Ignalinoje gyveno dauguma naujų gyventojų, kurie buvo aplinkinių kaimų valstiečiai. Reikėjo daug geležinkeliečių, 1950 m. miestelis tapo rajono centru, atsirado daug darbo vietų.

1942 m. vokiečiai vykdė Lietuvos gyventojų surašymą. Ignalinos gyventojų sąrašas stipriai pasikeitęs, neliko žydų, daugelio lenkų, pasitraukė partiniai aktyvistai. Su atvykusiais į miestelį naujais gyventojais, kurių dauguma buvo viengungiai, Ignalinoje rasti tik 929 gyventojai“, – teigia dr. Petras Rutkauskas. 

Ignalina turi net kelias skirtingų laikotarpių istorijas, vienaip ar kitaip papildančias viena kitą ir galiausia susiliejančias į vieną. Prasidėjusi nuo pilis stačiusių šiame krašte žmonių, vėliau jų kažkurios kartos palikuonių, susibėgusių iš abiejų pusių ir per amžius čia sukūrusių nuostabų ir gražų miestelį. Ir kas pasakė, kad mūsų istoriją užrašyti turi kažkas kitas, o ne mes, čia ir dabar gyvenantys ignaliniečiai. 

Kitame pasakojime – mokytojos Pranutės Bilkienės, gimusios 1932 m., ir iki šiol tebegyvenančios Ignalinoje, prisiminimai. Jie nuves mus į laikus, kai jau ūžavo garvežiai, žaliavo žmonių puoselėjami Ignalinos parkai ir kai Ignalina dar kartą neteko iškiliausių to meto žmonių, jų palikuonių. 

Ignalinos TV archyvo nuotr. 

Šio straipsnio komentuoti neleidžiama!

Orai Ignalinoje

Naujausiame laikraštyje „Mūsų Ignalina“ skaitykite

Reklama ir skelbimai svetainėje