Skip to content

Molėtai (ne)svetingumu pranoko daug mačiusius ignaliniečius

Lina RAGINYTĖ

Ar jūs turite įspūdžių, kurių net nenorite prisiminti? O mūsų vaikai dabar jau tikrai turi. Sekmadienio vakarą per kančią sulaukę renginio pabaigos ir vaikai, ir tėvai, net mokytojai nors ir prislopintai, bet lyg maldą kartojo žodžius: „Greičiau namo“. Nuovargis nebeleido pasidžiaugti. Niekuo. Nei gražiomis Molėtų miestelio poilsio erdvėmis, nei įspūdingai renovuotu kultūros centro ir bibliotekos pastatu, nei puikius prisiminimus turėjusiu palikti vaikų ir moksleivių liaudies kūrybos atlikėjų konkursu „Tramtatulis 2019“, Rytų Aukštaitijos (čia ir sėliai, ir senieji lietuviai suplakti į krūvą) regioniniu turu. 

Rajoniniame ture kovo 5 d. buvo išrinkta 10 laureatų, kurie Ignalinai atstovavo regioniniame konkurso ture Molėtuose kovo 24 d.: tai Gerda Artemjeva, 3 metai, Emilija Jackevičiūtė, 4 metai (Ignalinos  „Šaltinėlio“ mokykla, mok. Janė Čiplienė),  Mindaugas Klevinskas, 3 metai (Naujojo Daugėliškio mokykla-daugiafunkcis centras, mok. Sigutė Luneckienė), Saulė Šimonytė, 6 metai (Ignalinos  „Šaltinėlio“ mokykla, mok. Vida Ksenzovienė), Hubertas Raginis, 7 metai, (Ignalinos Česlovo Kudabos progimnazija,  mok. Nijolė Medzevičienė), Jurgita Pauliukėnaitė, 9 metai (Didžiasalio „Ryto“ gimnazija, mok. Skaidrė Pauliukėnienė), Ugnė Žemaitytė, 9 metai (folkloro ansamblis „Čiulbutė“, mok. S. Mudinienė), Gabrielė Čepulytė, 10 metų (Vidiškių gimnazijos Mielagėnų skyrius, mok. Rožė Bielinienė), Algirdas Pauliukėnas, 14 metų (Didžiasalio „Ryto“ gimnazija, mok. Skaidrė Pauliukėnienė), Linas Martinkėnas, 14 metų (Naujojo Daugėliškio mokykla-daugiafunkcis centras, mok. Bronė Česliokienė).

Paskelbta, kad Ignalinos dalyviams reikia atvykti nuo 14 val. Visi punktualūs, suvažiavo laiku. O suvažiavę nustėro. Pirmiausia pribloškė žinia, jog dėl nesuprantamų priežasčių rajonų pasirodymo laiko apskaičiuoti galinčiųjų Molėtų kultūros centre kaip ir nebuvo. Paaiškėjo, kad nurodymai atvykti – duoti bet kaip. Pirmieji tradiciškai pasirodė molėtiškiai (jiems sunkiausia atvykti), tada Ukmergė, Jonava, Utena, Švenčionys, Širvintos, Zarasai, Visaginas ir – taip pat tradiciškai paskutiniai – Ignalina. Iš viso 79 pasirodymai po 5 min, plius keliolika minučių vedėjos pristatymams. Aukštoji matematika! Padaryta 3 val. paklaida!

Bet mūsų laukė dar visa puokštė staigmenų. Pirmiausia buvo nurodyta apsistoti choreografijos salėje. Visiems dalyviams! O juk Švenčionys, Širvintos, Zarasai, Visaginas ir Ignalina sugužėjo vienu metu. Salė – maždaug 100 kv. m. o joje neatidarytas nė vienas langas, kvėpuoti nėra kuo, prisisėsti nėra kur, pasidėti drabužių taip pat nėra kur. Salėje buvusios maždaug 20 kėdžių ir palangės jau buvo nukrautos tų, kurie atvyko pirmiau – švenčioniškių. Patikslinsiu, jog pasirodymai buvo 79, tačiau renginio dalyvių – kur kas daugiau, mat kai kur viename pasirodyme nuo 1 iki 6 atlikėjų, dar mokytojai, tėvai. Trynėmės pasieniais. Nei namo važiuoti, nei laukti! Kai staiga paskelbė, kad komisija daro pietų pertrauką. O vaikams maitinimo talonus duos tik po pasirodymo. Nebelaukę išsibarstėme kas kur, nes būti toje patalpoje fiziškai neįmanoma ne tik dėl oro trūkumo, bet ir dėl triukšmo, mat būreliais sustoję muzikantai visą laiką intensyviai repetavo. 

Taigi, vieni susiradę užkandinę pietavo, kiti vaikštinėjo po miestelį, treti snūduriavo automobiliuose. Grįžus paaiškėjo, kad viena iš mokytojų „iškovojo“ vaikams maitinimo talonus ir kai kurie dar kartą nuėjo pavalgyti. Po varginančio ir beprasmio laiko stūmimo išbarstę visus džiaugsmo likučius, dalyviai laukė pasirodymo pradžios. Nebegąsdino, kad tualete už panaudoto tualetinio popieriaus kalno net unitazo nesimato, kad šalia salės esančiame geriamojo vandens pilstymo aparate visą dieną – dykuma.

Ignaliniečių pasirodymo metu supratau, kad ir komisija „leisgyvė“. Knapsėjo abejingai, o pati organizatorė, kultūros centro direktorė ir komisijos narė Inga Narušienė net nesulaukusi pasirodymo pabaigos, užvertė aplanką su vertinimų pastabomis, dar užspaudė šratinuku ir pati, prilaikydama ranka galvą, kankinosi, atsirėmus į kėdės atlošą. Stebint visa tai buvo nejauku dėl pervargusių vaikų ir mokytojų, kurie išties entuziastingai ruošėsi ir su tokiu įkvėpimu skriejo „kovoti“ už Ignaliną. 

Nesuprantu, kodėl toks atmestinas požiūris? Ir nors daugelio vaikų mėgstama komisijos narė Loreta Sungailienė, matyt, taip pat sukaupusi paskutines jėgas labai įtaigiai ir įkvepiančiai bei pakylėtai kalbėjo apie šį konkursą, jo svarbą, vis tik Molėtų kultūros centro komandos (ne)svetingumas bylojo visai priešingai. 

Beje, pastebėjau, kad molėtiškiams ne tik skaičiuoti sudėtinga, bet ir abėcėlė jiems nelabai įkandama. Kvietimą į renginį kažkas parašė beveik teisingai, t. y. dalyvius, išvardino abėcėlės tvarka. Bet programos sudaryti pagal abėcėlę niekaip nesugebėjo. Ir taip kaskart. Nesikeičia tik dvi pozicijos: Molėtai – pirma vieta, Ignalina – paskutinė. 

Kad ir kaip ten būtų, mūsų vaikai ir mokytojai dieną atlaikė šauniai! Nuovargis praeis ir viskas bus gerai. Vaikai sugebės atrasti ir išsaugoti gražių prisiminimų. 

Kodėl visa tai pasakoju? Manau, kad Ignalina turėtų nusimesti „vargšės našlaitės“ statusą ir iškėlus galvą pakovoti už savo žmones. Kalbu apie konkrečius atstovus, kurių balsas šauna tiesiai į dangų. Šie ir kiti konkursai nesibaigia. Jų bus dar ir dar. Tokia situacija „Tramtatulio“ konkurse – jau ne pirmus metus. Gal derėtų Molėtams pailsėti nuo šių pareigų ir leisti šį konkursą organizuoti kitiems – turintiems sąlygas priimti dalyvius ir gerosios patirties organizaciniame darbe?

Autorės nuotr.  

Šio straipsnio komentuoti neleidžiama!