Žiemą norisi saulėtų dienų ir šilumos. Gerai, jei yra atsargų kojinėse, bankuose, įvairiose socialinėse pakopose… 

Iš Vilniaus pilnutėliai laineriai suka į Turkiją, Jungtinius Arabų Emyratus, Egiptą, Prancūzijos ar Austrijos Alpes, poilsiautojai kaitinasi kruiziniuose laivuose, nebijo vykti nei į Tailandą ar Tunisą, netgi į Indiją… Lietuva, „skurstančių šalis, gyvenanti žemiau pragyvenimo lygio“…

Antroje pakopoje sutaupęs ir prisidėjęs šiek tiek pinigėlių iš orios senatvės atsargų, nutariau į arabus pažiūrėti, senus kaulus pajudinti. Kaimynai patarė skristi į Emyratus. Ten daug parduotuvių ir pigu. Pigiau nei Lenkijoj. Saulėtų dienų kiek nori, o jūra prieina prie pat kranto.

Susigundžiau. 

Žmonės 

Pirmoji pažintis su arabu įvyko Dubajaus oro uoste. Pareigūnui paduodu pasą, o tas: „Labą dieną, kaip kelionė?“ Aš vėpt vėpt iš nuostabos ir sakau: „Ar tamsta iš Lietuvos?“  Tas sako: „Ne. Lietuvių dabar daug atskrenda. Tad ir lietuviškai kalbėt mokausi“. 

„Laimingos viešnagės“, – taria arabas ir aš užleidžiu vietą kitam lietuviui.

Kita pažintis su „arabu“, kažkodėl visai nepanašiu į arabą, įvyko taksi, kuris vežė mane į trijų žvaigždučių viešbutį Dubajaus priemiestyje. Vairuotojui parodžiau viešbučio vizitinę kortelę ir tas suprantamai linktelėjo galvą. „Trapik“, – pasakė. Ir aš suprantamai linktelėjau galva. Pikas yra pikas. „Iš Lietuvos“, – bandžiau pradėti pokalbį su arabu. „A, s Litvy. Nu kak tam u vas? Chorošo? A ja vot iz Kazachstana. Dvadsat let rabotaju na taksi. Semja  doma, a ja dengi zarabatyvaju“. 
Toliau, kad skaitytojams būtų suprantamiau, pokalbį rašysiu lietuviškai.

„Ar sunku buvo gauti darbo?“, – klausiu vairuotojo. „Ne, nesunku. Darbo Dubajuje labai daug. Miestas statosi, plečiasi, auga platyn ir aukštyn. Važiuoja darbininkai iš Indijos, Pakistano, Bangladešo, buvusios Sovietų Sąjungos pietinių respublikų, Maroko, Sudano… Visi ieško darbo. Tik ne visus priima. Tik tuos, kurie moka dirbti…“

„Kiek vidutiniškai uždirbama?“, –  smalsauju. Vairuotojas pasikaso pakaušį, į priekį užleidžia penkta eile važiavusį „Jaguarą“ ir pagalvojęs sako: „Mažai. Nelegalai dirba sunkiai ir šviesios dienos nemato, specialistus su ilgalaikėmis darbo vizomis išnaudoja darbdaviai, vietiniai, vadinami JAE piliečiais, dirba valstybinėse įstaigose: bankuose, valdžios institucijose, muitinėse, policijoje. Jų atlyginimai labai dideli. Jie gali nedirbti, gyventi iš gausių pašalpų. Beje, šalyje jų yra šiek tiek daugiau milijono, o imigrantų – per devynis. Emyrai saugo savo piliečius ir jais rūpinasi“. 

„Ar lietuvių teko sutikti Dubajuje?“, – klausiu. Vairuotojas dar labiau padidina greitį. Dabar pagrindine sostinės arterija septintąja eile lekiame šimto keturiasdešimt kilometrų per valandą greičiu. „Lietuvių daugėja, ypač turistų. Yra ir dirbančių. Jie gerai moka kalbas, todėl įsidarbina turizmo agentūrose. Emyratuose mažėja naftos. Daugiau rūpinamasi turizmo plėtra. Štai, žiūrėk į Persų įlanką. Matai iš smėlio jūroje supiltą palmę?“, – klausia taksi vairuotojas.

Nors važiuojame greitai, nors vaizdą užstoja dangoraižiai, nors trukdo lenkiančios automašinos, pavyksta pamatyti viešbučiais apstatytus smėlio pylimus. Dubajus veržiasi ne tik į aukštį, bet ir į įlanką. Pro taksi langą pastebiu dar vieną „Nidą“. Turistai joje dar negyvena.

 Miesto centre namai dangų remia. Pats aukščiausias dangoraižis – Burk Khalifa – siekia beveik kilometrą. Įspūdingiausias jis saulei leidžiantis, kada pastatas ima šviesti, o aplink jį pagal populiarias melodijas prasideda fontanų šokis: aukštyn, žemyn, kairėn, dešinėn.  

Vakarinis ir naktinis Dubajus gražesnis nei dieną. Dieną daug betono, daug stiklinių pastatų, didelis judėjimas. Vakare ramiau. Visi pastatai ir medžiai šviečia įvairiomis šviesomis. Elektra čia netaupoma. Suaktyvėja parduotuvės, parduotuvėlės. Vien tik prie pagrindinio miesto monstro požemių ir apatiniuose aukštuose veikia per tūkstantį prekybos taškų. Iš anksto reikia žinoti, ko ieškai ir ko tau reikia. Dabar visame pasaulyje prekės tos pačios. Tą patį drabužį, batelius gali nusipirkti Dubajuje ir Vilniuje. 

Jau dvi dešimtis metų Dubajuje taksi vairuotoju dirbantis rusas sustoja prie viešbučio. Iš vestibiulio išlekia pora viešbučio patarnautojų. Vienas atidaro taksi dureles, kitas stveria lagaminą. Dihramų reikia visiems. Trečias būgno daužikliu tris kartus trenkia per varinį gongą. Iš kažkur atvyko milijonierius… Suprantama, juokauju. Susimoku vairuotojui, iš bagažinės išsiimu lagaminą, atsidarau viešbučio duris, prie registratūros užpildau anketas. Simpatiška šrilankietė kalba angliškai ir paaiškina, ką galima pamatyti Dubajuje, nors ji pati, gyvendama viešbučio bendrabutyje, per penkerius metus nėra buvusi mieste. Darbas – bendrabutis. Kitiems reikalams nėra laiko. Taigi, būtinai reikia apsilankyti aukso turguje. Kiekvienas arabas kas metai perkasi po pusantro kilogramo aukso, o turistai – pagal kišenę. Gali nusipirkti ir aukso plytą, esą, tai geriausia investicija, nes valiuta pinga, o auksas brangsta. Mintyse skaičiuoju, kiek to aukso man reikia likusiam gyvenimui. Viešbučio darbuotoja pataria pirkti „Ferrari“. Čia jie pigūs. Be to, galiu dalyvauti Formulėje-1. Tačiau mano amžiui tiktų vandens parkas Palmės saloje šalia Dubajaus. Ne mažiau įspūdingas nei  Formulėje 1. Būtina pajodinėti kupranugariais ir pasigrožėti pilvo šokiu po žvaigždėtu dangumi. Bet čia dar ne viskas. Derėtų pasivažinėti džipais dykumoje. Pasijustum lyg Dakaro ralyje. Dykumoje kopos – ohoho! Skrendi per jas kaip burlente per bangas.

Miestas 

Viešbučio kambarys dvidešimt ketvirtame aukšte. Pro langą matosi dangoraižiai, panašūs į žemėn įsmeigtus nusmailintais arba nulaužtais galais pieštukus. Įprasta, kad ant nebaigtų statyti dangoraižių viršaus riogso statybiniai kranai. Darosi neaišku, kurių pastatų Dubajuje daugiau – užbaigtų ar nebaigtų. Žinant emyrų ambicijas, ir be žodžių gali suprasti. 

Po kelionės guluosi į lovą ir susapnuoju beskraidąs skraidančiu kilimu. Anksčiau tai buvo graži fantazija. Dabar fantazijai vietos nebeliko. Virš didmiesčio nuolatos budi lėktuvai. Jų ūžesys girdisi net pro uždarus langus. Emyratai saugo savo valdas, miestus, gatves, namus, žmones. Todėl mieste labai ramu ir saugu. Švara ideali. Visur. Ir tualetuose, ir skveruose, pakrantėse, nekalbant jau apie viešąsias erdves. Gėda ant žemės numesti saldainio popiergalį arba žiaumoti kramtomą gumą einant gatve. Tvarkos ir švaros čia mokosi netgi tie, kurie namuose elgiasi kitaip. Manyčiau, kad čia stipriai įsišaknijusi tvarka. Tereikia nufotografuoti arabę moterį ar policininką, ir Emyratuose gali pasilikti ilgesniam negu atostogos laikui. Stebėjimo kameros, apsauginiai akylai stebi viską paeiliui ir aplink. Nuo jų nepasislėpsi, be to, ir reikalo nėra. 

Į Dubajų vykstama puoselėjant keletą tikslų: norint pamatyti šiuolaikinį, turtingą, dangoraižių prikaišiotą, pasakiškai greitai suklestėjusį Jungtinių Arabų Emyratų miestą, šį tą nusipirkti, pajusti arabiškus malonumus ir atrakcijas, pailsėti. Poilsis čia įprasta lietuviams prasme yra neįprastas, nes intensyvus. Žvilgsnis skraido nuo vieno objekto prie kito, miesto gyvenimo sparta, tūkstantinės turistų minios, parduotuvių, supermarketų  gausa vargina ir sekina. Persijos įlankos vandenys siaura paplūdimių juosta suskirstyta į viešbučių teritorijas, gerai ir prabangiai sutvarkytos, bet čia pat šalia – dangoraižiai, plačiausios magistralės ir judrios gatvės. Atstumai tarp atskirų miesto dalių ir užmiesčių yra dideli, eismas labai intensyvus. Ramiam pasivaikščiojimui rekomenduojama miesto dalis prie įlankos vadinama „Mėlynasis vanduo“ ir Džumeiros paplūdimys. Iš jo patogiausia grožėtis prabangiausiu Dubajaus viešbučiu, įkurtu privačioje saloje, kurią su pakrante jungia tiltas Burdž al Arab. Viešbutis primena didžiulį burlaivį, kurio aukštis per tris šimtus metrų. Baltuoja stiklo ir teftono burė, kuri vakare apšviečiama įvairiausiomis spalvomis. Stebime vienintelį pasaulyje septynių žvaigždučių viešbutį, neturintį kambarių – tik 202 apartamentus.

Besidomintys arabų istorija, kultūra, ką pamatyti, ras Etnografiniame kaime ir perlų žvejų gyvenvietėje. Beje, šis verslas išnyko, japonams ėmus auginti dirbtinius perlus. Užutėkis miestą  dalija į dvi dalis – Deirą ir Bur Dubajų. Turint laiko, rekomenduojama pabuvoti ir ten, ir ten, paplaukioti vandens taksi arba nedideliais kabotažiniais laivais. Įspūdingiausi miesto vaizdai, kaip jau minėjome, vakare arba naktį.

Vakare vaikštau kvartale, pasivadintame „Mėlyni vandenys“. Labai graži, turistų mėgstama miesto dalis, nes čia nėra masės žmonių, daug kavinukių, pastatytas milžiniškas, bet dar neveikiantis apžvalgos ratas, kuriame bus restoranas, talpinantis per pusantro tūkstančių lankytojų, pėsčiųjų tiltas per kanalą, įtekantį į jūrą. Bevaikščiodamas pajuntu įdėmius praeivių žvilgsnius. Galvoju – ko jie į mane spokso? Tyliai, ramiai, bet žiūri. Prisiminiau viešbučio darbuotojos žodžius, kad Dubajaus centre nepamatysi žmogaus, vyresnio nei penkiasdešimt metų. Senesni gyvena užmiesčiuose, o turistai vežami į dykumą pajodinėti kupranugariais arba pas beduinus. Miestui reikalingi jauni, energingi, stiprūs žmonės. Tokios tokelės. O aš dar į Mėnulį ruošiuosi skristi.

Vakare pravartu paplaukioti laivu. Jame vyksta koncertai, duoda vakarienės ir iki soties gali spoksoti į milžiniškus pastatus, apšviestus neįtikėtinai originalių šviestuvų. Nuplukdo iki jūros. Ten dar įspūdingiau. Žiburiuoja ne tik miestas, bet ir vanduo.

Namo

Dubajus – brangus miestas. Kainos viešbutyje kosminės. Naktis kita ir namo. Po pusantrų metų Dubajuje vyks pasaulinė paroda „Expo 2020“. Jai ruošiamasi jau dabar. Griaunami nereikalingi namai, statomas naujas oro uostas. O prieš penkis dešimtmečius šioje vietoje tebuvo tik dykumos smėlis. Atradus naftą, Arabijos pusiasalis pasikeitė ir lekia toliau. Kur?

Pro lėktuvo iliuminatorių matosi Dubajus, supiltos palmės, jūra ir dykuma, užimanti tris ketvirtadalius Arabijos pusiasalio. Įžiūrimi iš miesto išvažiavę ir kopomis keturračiais šėlstantys jaunuoliai, autostrados. Dar kelios žmonių kartos ir dykumų nebeliks. Gal klystu.  

Vasario mėnesį Emyratuose apie dvidešimt penkis laipsnius šilumos. Vasarą čia apie penkiasdešimt. Niekas čia nelaukia nei rudens, nei žiemos, netgi lietaus. Perdirbamas jūros vanduo vamzdeliais teka prie kiekvieno medelio ar krūmelio. 

Vilniuje vėl matau sniegą, o namie pro langą regiu ežere ant ledo bežvejojančius žvejus…

Autoriaus nuotr.