Skip to content

Idėją Ignalinai pasufleravo pati miesto istorija (2)

Ir vis dėl to, kokia graži mūsų Ignalina. Kokia įdomi, nors ir paini jos istorija. Kiek daug ji gali mums papasakoti. Šios dienos pasakojimą pradėsime nuo 1938-ųjų. Prisiminimais dalijasi mokytoja Pranutė Bilkienė, 1932 m. gimusi ir iki šiol tebegyvenanti Ignalinoje, nuves mus į laikus, kai jau ūžavo garvežiai, žaliavo žmonių puoselėjami Ignalinos parkai ir kai Ignalina dar kartą neteko iškiliausių to meto žmonių, jų palikuonių. 

Pradžių pradžia

Kaip ir kada mokytojos šeima atsirado Ignalinoje? Pranutės mama Pranė Palunkiškytė (1988 m.) iš Pupiškės kadaise ištekėjo už dvarininko Jurkėno, gyvenusio Degutiškės dvare, Mielagėnų apylinkėse. Nusižiūrėjęs sumanią merginą, dvarininkas vedė ir jiedu susilaukė dviejų sūnų. Deja, abu Jurkėnų sūnūs mirė. Kadangi dvarą valdė 4 broliai, keičiantis valdžioms ir jų poreikiams, jie dvarą pardavė ir pasidalijo pinigus. Pranė su vyru 1910 m. atvažiavo į Ignaliną ir nusipirko iš Misiūno 1907 m. pastatytą namą dabartinėje Atgimimo gatvėje, kur iki šiol gyvena mūsų pašnekovė su šeima. Netrukus Pranės vyras mirė ir ji liko našle. O tada sutiko taip pat našlį Alekną iš Linkmenų, kuris taip pat buvo palaidojęs žmoną ir dukrą. Abu našliai sukūrė šeimą. Jiems gimė mergytė, kuri, teturėjusi dvejus metukus, mirė dėl plaučių uždegimo. Mergaitė palaidota Vidiškių bažnyčios šventoriuje. Pranutė, nors palaidojusi 3 vaikas, nenuleido rankų, ir, eidama 46-uosius, pagimdė dar vieną mergaitę, Pranutę. Ji ir tapo namų židinio puoselėtoja, išsaugojusia šeimos, o kartu ir dalies Ignalinos, istoriją iki šių dienų. 

Geležinkelio parko pasakojimai

1938 m., būdama 6-erių, Pranutė pradėjo lankyti darželį Ignalinoje. Jis buvo įkurtas Ignalinos geležinkelio stoties pastatuose. Šiuo metu šis pastatas paženklintas atminimo lenta, skelbiančia, kad čia nuo 1906 m. veikė pirmoji mokykla, deja, rusų kalba. 

1938 m. darželyje vaikai buvo ugdomi lietuvių kalba, o jų susirinkdavo į grupę iki 30-ies. Jų mokytoja – Maldžiūnaitė. Vaikai sėdėdavo kambaryje su stalu ir suolais, gaudavo knygelių, žaislų, o per pietus valgė skanių naminių pyragų ir gėrė kakavos. Gražiomis dienomis vaikai siautėdavo parke tarp mokyklos ir vandens bokšto, mat teritorija nuo geležinkelio buvo atitverta dailia medine tvora. O parke be medelių dar buvo įrengta graži apvali klomba, pilna gėlių. Mokytoja išsaugojusi ir darželio grupės fotografiją, kurioje vaikai su mokytoja įsiamžinę parke šalia geležinkelio bėgių, kuriuos nuo vejos skyrė daili medinė tvora, o tolumoje plytėjo Vilkakalnis. Didžioji dalis vaikų fotografijoje, kaip ir jų mokytoja Maldžiūnaitė –  gyvi tik prisiminimuose. Taip buvo iki 1940-ųjų. 

Čia norėčiau įterpti papildymą. Kai reportažą su mokytojos Pranutės Bilkienės pasakojimais parodė Ignalinos TV, atsiliepė žinomas ignalinietis, tremtinys Rimantas Kačiulis. Jis patikino, jog pagrindiniai trėmimai prasidėjo 1941 m., nors jis ištremtas ne iš Ignalinos. Mokytoja P. Bilkienė laikosi savo versijos. Tikimės šias datas patikslinančių ignalniečių dar rasime. Todėl šioje vietoje nedėsime taško. 

Pasak mok. P. Bilkienės, būtent 1940 m. buvo tarp jų mokyklos ir vandens bokšto pastatyti trys vagonai vaikams, moteris ir vyrams atskirai. Juose uždaryti žmonės troško. Smalsumo vedini darželinukai stengėsi pabendrauti su vaikais iš vagono, maldavusiais vandens, tačiau rusų kareiviai, nutaikę šautuvus, jiems liepė nešdintis. 

Vėliau, sako mokytoja, jie iš kitų sužinoję, kad dauguma vaikų, neatlaikiusių troškulio ir karščio, mirė ir buvo pakeliui išmėtyti iš vagonų.

Tą vasarą baigusi mokyklą, Pranutė jau rugsėjį iškeliavo į mokyklą, kuri veikė dabartinėse VSAT patalpose. Mokykla buvo lenkiška. Iš kitų vaikų sužinojusi, kad prie Gavaičio ežero, dabartinės Laisvės g. pabaigoje, Butrimų namuose, atidaryta lietuviška mokykla. Pranutė niekam nieko nesakiusi nuėjo ten. Butrimų namuose mokytoja pažino pirmąsias raides, išmoko rašyti, dainuoti, skaičiuoti ir kitų dalykų. Vėliau lenkų mokykla tapo lietuviška ir jau visi mokėsi joje. 

P. Bilkienės teigimu, didieji trėmimai Ignalinoje vyko 1946 ir 1949 m., tik jau vagonai su žmonėmis stovėjo kitoje stoties pusėje, arčiau dabartinės parduotuvės KŪB „Danalta“.

Pati Ignalinos istorija mus veda pirmyn… kitame pasakojime – apie Ignalinos geležinkelio stoties, anuomet apėmusios daugybės statinių kompleksą, kaitą. Sužinosite, kas gi iš tikrųjų ir kaip darė įtaką miestelių, tokių kaip Ignalina, įsikūrusių šalia geležinkelio, vystymuisi ir plėtrai.

P. S. Ignalinietis Juozas Skudutis, perskaitęs rašinius apie idėją garvežį nuo vaikų stovyklos perkelti į parką prie vandentiekio bokšto, visiškai pritaria sumanymui ir siūlo dar vieną įdomų dalyką: garvežyje atkurti švilpuką ir organizuoti, kad jis kiekvieną dieną Ignalinai sušvilptų vidurdienį, 12 val. Ponas Juozas sakė, kad tai nesunku padaryti, panaudojus kompresorių. Jis pasirengęs bendram reikalui net jį padovanoti.

Nuotraukos Ignalinos TV ir iš Pr. Bilkienės albumo

Šio straipsnio komentuoti neleidžiama!

Orai Ignalinoje

Naujausiame laikraštyje „Mūsų Ignalina“ skaitykite

Reklama ir skelbimai svetainėje