Skip to content

Aukštaitijos nacionaliniam parkui – 45-eri

Lina RAGINYTĖ

„45-eri metai – toks amžius, kai vyrai pradeda ieškoti naujų iššūkių, naujų iniciatyvų. Taip ir nacionalinis parkas. Vienas dalykas rūpintis gamta, aplinka, žmonėmis, kurie gyvena čia, kitas dalykas – nauji iššūkiai, dėl kurių viduje dega noras ir veda pirmyn. To dėka prasidėjo paieškos ir bendradarbiavimas. Ir ne su bet kuo. Įsiliejo NATO rotacinės pajėgos. Ir kas galėtų patikėti? Prasidėjo ir naujas pozityvių turistų srautas iš Vilniaus, Kauno ir kitų Lietuvos miestų, kurie atvyksta pažinti ir pamilti šį kraštą. Ir šis srautas tik didės. Pažadame. Ir pagaliau – ANP vyrai pradėjo sportuoti. Žinoma, tokio amžiaus vyrai jau mieliau užsiima statybomis: nauji takai, nauji lieptai ir kiti statiniai. Ir tai yra gerai ir puikiai suderinama. Linkiu, kad šių iniciatyvų nepamestumėt. Ir kai ateis 55-eri, pažiūrėtumėt į savo darbus ir pasakytumėt – viskas gerai, tą, ką norėjau, tą padariau. Tai gyvenime yra labai svarbu!“ , – sveikindamas ANP darbuotojus sukakties proga sumaniai šmaikštavo Vaidotas PETRONIS, Aukštaitijos verslo centro įkūrėjas. 

Ignalinos krašto muziejuje švęsti parko gimtadienį susirinko didžiulis būrys draugų ir svečių, nors, kaip sakė renginio vedėja Sigutė Mudinienė, kvietimas nebuvo įteiktas nė vienam. O susirinko tie, kam rūpi APN. Pradėkime nuo istorijos, kurią visada pravartu pasikartoti.

Aukštaitijos nacionalinio parko ištakos – dar 1960 m. Tada buvo įsteigti Ignalinos kraštovaizdžio ir Ažvinčių girios botaninis-zoologinis draustiniai. Jie vėliau tapo nacionalinio parko pagrindu.

1974 m. po ilgų diskusijų buvo patvirtinta pirmoji Lietuvos nacionalinio parko planavimo schema, parengta Lietuvos statybos ir architektūros mokslinių tyrimų institute. Ginčų būta ir dėl nacionalinio parko pavadinimo. Jau tada brendo mintys apie kitų nacionalinių parkų steigimą, todėl parką norėta pavadinti pagal regioną – Aukštaitijos vardu. Bet jis buvo pavadintas Lietuvos TSR nacionaliniu parku. Tai buvo trečiasis nacionalinis parkas TSRS (po Estijos ir Latvijos). Aukštaitijos nacionaliniu parku tapo tada, kai Lietuvaatgavo nepriklausomybę – 1991 m.

Nacionalinis parkas buvo įkurtas, siekiant išsaugoti bei atkurti Aukštaitijos etnokultūrinės srities gamtinius ir kultūrinius savitumus bei juos tausojančiai naudoti. Tai ežerų kraštas, kur tyvuliuoja 126 ežerai ir ežerėliai. Vanduo semia net 15 proc. parko teritorijos. Didžiausias ežeras yra Kretuonas – 829 ha. Tauragno ežeras yra giliausias ne tik parke, bet ir Lietuvoje (gylis – 62,5 m).

Teritorijos paviršių suformavo ledynai, visiškai pasitraukę prieš 14 tūkst. metų, todėl reljefas yra labai raižytas ir įvairus. Paskutiniojo apledėjimo metu susidarė ežeringos moreninės aukštumos, o ledyno pakraštį ženklinantis Šiliniškių gūbrys Aukštaitijos nacionalinio parko kraštovaizdžiui suteikia savitumo ir vilioja turistus.

Dėl savo geomorfologinės praeities Aukštaitijos nacionalinis parkas išsiskiria savo gamtinių salygų įvairove. Čia galima atrasti beveik visų Lietuvoje esančių gamtos buveinių ir dirvožemių tipus. Todėl parke auga tiek stepių, tiek tundrų augalija, o prieglobstį suranda netgi labai retos nykstančios paukščių ir gyvūnų rūšys.

Aukštaitijos nacionalinis parkas įkurtas kalvotoje ir miškingoje Rytų Lietuvos teritorijoje, maždaug 100 km atstumu į šiaurę nuo Vilniaus, trijų administracinių rajonų (Ignalinos, Utenos ir Švenčionių) sandūroje. Tai antras pagal plotą nacionalinis parkas Lietuvoje – užima 40,5 tūkst. ha plotą, vandenys užima 15,5 proc., miškai – 70 proc. teritorijos. Aukštaitijos nacionalinio parko direkcija įsikūrusi Palūšėje.

1974 m. kovo 29 d. tuometinės Vyriausybės nutarimu Nr. 124 Ignalinos, Utenos ir Švenčionėlių miškų ūkių teritorijų dalyje buvo įsteigtas Lietuvos nacionalinis parkas (toliau –LNP). Didžiausia Lietuvos nacionalinio parko teritorijos dalis priklausė Ignalinos miškų ūkiui, kuriam vadovavo Edmundas Kapturauskas.

Įkūrus ūkio teritorijoje parką buvo padaryti ir administraciniai Ignalinos miškų ūkio pakeitimai: iš Utenos miškų ūkio prie Ignalinos miškų ūkio buvo prijungtos parko teritorijai priklausančios Daunorų ir Minčios girininkijos, iš Švenčionėlių miškų ūkio gamybinio susivienijimo (toliau – MŪGS) – Kaltanėnų girininkija. Švenčionėlių MŪGS perduota Adutiškio girininkija. Taip visa Lietuvos nacionalinio parko teritorija įėjo į Ignalinos miškų ūkio teritoriją. Ūkininkavimas Ignalinos miškų ūkyje išsiskyrė į dvi dalis: Lietuvos nacionalinio parko teritorijoje miškų ūkio veikla daugiau buvo nukreipta gamtosauginių ir socialinių reikmių tenkinimui, o likusioje veiklos teritorijoje – ekonominių reikmių tenkinimui.

Vienas iš pirmųjų iššūkių tvarkant Lietuvos nacionalinio parko teritoriją buvo miško kelių tinklo sutvarkymas. Parko teritorijoje esantys miško keliai neatitiko keliams taikomų reikalavimų, todėl buvo imta juos tvarkyti, o kur įmanoma tiesti naujas kelių atkarpas. Buvo siekiama, kad parko teritorijoje kovai su medienos kenkėjais nebūtų naudojamos arba minimaliai naudojamos cheminės medžiagos, stengiamasi jas pakeisti biologinėmis priemonėmis. Visa ūkinė veikla LNP teritorijoje buvo derinama su parko direkcija.

Labai radikalus miškų administravimo pakeitimas buvo atliktas 1991 m. Tuomet pasirinktas naujas parko modelis parko miškus pavedant tiesiogiai valdyti bei juose ūkininkauti Aukštaitijos nacionalinio parko administracijai (toliau – ANP). Tokiu būdu valstybinių miškų priežiūra, auginimu bei tvarkymu parko teritorijoje rūpinosi pati Aukštaitijos nacionalinio parko direkcija. 2004 m. vėl virsmas. Aukštaitijos nacionalinio parko miškai buvo perduoti VĮ Ignalinos miškų urėdijai. Tai tiek istorijos, be kurios negalime žengti nė žingsnio pirmyn. 

Žmonių poreikiai – taip pat. 

Parkas, kuris buvo 45 tūkst. ha, dabar bus dar didesnis, nes Labanoro regioninis parkas taps Aukštaitijos nacionalinio parko dalimi. 

Ateinantys metai tikrai bus kūrybingi ir aktyvūs. Džiugi, kad į šį kraštą ateina daug naujų žmonių ir iniciatyvų, žmonių, kurie iš naujo atranda Palūšę, kuri gal buvo primiršta. Ačiū ir rajono savivaldybei už palaikymą ir bendradarbiavimą. Dabar mes turime veikiantį Palūšės turizmo centrą. Paštas tapo nebe paštu, o Aukštaitijos verslo centru. Tai yra labai daug. 

Artimiausiu metu atnaujinsime Botanikos taką. Atsiras dviračių takas tarp Palūšės ir Meironių, bitininkystės muziejuje – nauja ekspozicija, bus nauja infrastuktūra. Laukia dar daug darbų. 

Labai tikiuosi, kad viską darome teisingai, ir kad tie, kas dirbs po mūsų turėtų tvirtą pamatą kurti, eiti pirmyn ir švęsti 445-ajį parko gimtadienį. Tai reikš, kad mūsų pradėti darbai išliko ir tapo vertybe ir kitoms kartoms. Džiaugiuosi galėdamas bent kažkuo prisidėti prie parko plėtros“, – sakė Gedas Kukanauskas. 

G. Kukanauskas – dabartinis parko vadovas. Prieš tai parkui vadovavo Vincas Šakalys, Kazimieras Kuliešius, Algis Panavas, Eminuelis Leškevičius. Visi jie turėjo ką pasakyti šventės proga.

Linkėjimų parko darbuotojams turėjo ir Seimo narys Gintautas Kindurys. Kalbėdamas apie Aukštaitijos nacionalinį parką, meras Henrikas Šiaudinis priminė mokslininko iš Vokietijos, atvažiavusio į miesto gimtadienį ir dvi dienas praleidusio parke, mintį: „Parką reikia saugoti ir neleisti jo suniokoti žmonėms. O jei rodyti parką, tai už labai didelius pinigus ir ne bet kam“.

Aukštaitijos nacionalinio parko komanda globoja ne tik gamtą. Jiems rūpi ir čia gyvenantys žmonės, atvykstantys turistai, jų bendravimas ir bendradarbiavimas. Itin glaudūs partnerystės ryšiai užmegzti su Aukštaitijos verslo centru. 

G. Kukanauskas juokaudamas prisipažino, kad nebespėja skaityti Marijos Garejevos siūlomų idėjų, kuriomis ji jį užvertė, bet Ignalinos turizmo informacijos centro direktorė nenusileido ir šventės metu.

„Parkas – skirtas turistams. Kad ir kaip būtų, ta teritorija ir jame esantys lankytini objektai garsina ne tik Ignaliną Lietuvos kontekste, bet ir visą Lietuvą Europos ir pasaulio kontekste. Jei mes atverstume pagrindinius turizmo gidus ir vadovus, tai tuose keliuose sakiniuose apie Lietuvą būtinai bus Aukštaitijos nacionalinis parkas. Tad ši teritorija ir joje esantys objektai mums yra labai svarbūs ir prioritetiniai“, – sakė M. Garejeva.

Su dovanomis ir nuoširdžiais palinkėjimais viešėjo Ignalinos ir Tauragnų seniūnijų bei Meironių bendruomenės atstovai. Simboliška, tačiau būtent su parku vieną dieną gimęs ir buvęs jos vadovas, ilgametis darbuotojas, tebesisukantis kaip bitė parke ir šiandien – Algis Panavas. Gražų jubiliejų švenčiantį bendruomenės narį sveikino ir svečiai. 

Renginio pabaigoje vedėja Sigutė Mudinienė pakvietė apžiūrėti gražios jubiliejinės sukakties proga parengtas 3 ekspozicijas. Viena jų – Aukštaitijos nacionalinio parko metraštis. Tai daugybė stendų, kuriuose dokumentuose ir fotografijose pasakojama parko istorija. Antroji – parko turtas. Dalį jo, įamžintą fotografijose, rodėme reportažo pradžioje. Ir trečioji – gražiausi nykstančios mažosios architektūros – langų ir durų puošybos elementai. 

Visas šias Ignalinos krašto muziejuje veikiančias parodas ignaliniečiai gali lankyti iki balandžio 30 d.

Negaliu nepasidžiaugti

Per 1 val. šventės svečiai gavo tokią informacijos dozę ir tiek atsakymų į svarbius klausimus, kad belieka tik suploti rankomis ir lėkti dirbti. Kad ir rajono tarybos nariams. Mes turime didžiulę kaimenę žirgų, bet niekaip neišsirenkam žirgo, ant kurio išjotume į naujas žemes, atradimus ir pokyčius. Ūkininkai su ES lėšomis yra gerai. Tai jų virtuvė ir jie joje puikiai tvarkosi. Bet pagal rajono gyventojų skaičių jie yra mažuma. 10 ūkininkų gyvena gerai, o ką daryti 1000 kitų žmonių. Žinoma, reikia džiaugtis ūkininkų sėkme, bet duonos norisi turėti ir ant savo stalo. O ūkininkas tau jos užaugins tik tada, kai turėsi kuom už ją susimokėti. Tad balnokim, broliai, žirgus ir ieškokim naujų kelių. Pradžiai vietoj žemėlapio galime pasidėti prieš akis M. Garejevos šventėje pasakytus žodžius. 

Autorės ir Ignalinos TV archyvo nuotr.

Šio straipsnio komentuoti neleidžiama!