Skip to content

„Ačiū, kad susitikome…“

Lina RAGINYTĖ

„Neseniai keliavom su dukra kruiziniu laivu po Viduržemio jūrą. Šokiai, pramogos ant ledo, koncertai. Gyvenome mes vienoje kajutėje, o vakarieniaudavome su kaimynais. Penktą vakarą vyrukai, su kuriais sėdėdavom prie stalo, prasitarė, jog visą laiką galvojo, kad aš esu pasiturintis senjoras, keliaujantis drauge su jauna savo dama. Žinoma, liūdna, bet nesu turtuolis, o mano palydovė buvo mano dukra, bet man smagu, jog atrodau kitiems labai neblogai“, – juokavo žinomas kraštietis, gamtininkas, nusipelnęs garbės mokytojos vardo, Antanas ŠIMKŪNAS.

Šį balandį A. Šimkūnas pasitiko 90-ąjį pavasarį. Graži sukaktis, sukvietusi visą būrį draugų, pažįstamų ir artimų žmonių. A. Šimkūnas svečių garbei net trispalvę ant namo pakabino! Kartu su seniūnijos, kultūros centro, bendruomenės, mokyklos, ambulatorijos kolektyvais aplankėme A. Šimkūną jo namuose. Muzikiniai sveikinimai, palinkėjimai, gėlių jūra… o juoko ir kalbų užteko visai popietei. O ir kaip neužteks. Jubiliatas – ne eilinis žmogus ir gyvenimą jis pragyvenęs, tuos 90 metų, tikrai ne nuobodžiai, bet dar ir labai prasmingai, palikęs tokį gilų pėdsaką ne tik draugų, kolegų širdyse, bet ir šalies istorijos vingiuose.

Gerb. Antano gyvenime puikiai dera šaunus vyras, geras tėtis, senelis ir prosenelis, nuostabus mokytojas, direktorius, gamtininkas, nuotykių ieškotojas (tikrai ne lėkštų ir primityvių, kaip dažnai galvojama) ir gero humoro skleidėjas. Žinoma, bendraujant su tokiu žmogumi, reikėtų persijungti tam tikrus dažnius, kad viską teisingai suvoktum ir mėgautumeisi bendravimu su nepaprastu žmogumi. Kartą labai taikliai pastebėjo rajono tarybos narys Laimutis Ragaišis: „Rajone šitiek biologų dirba, o gyvūnus metų metus globoja lietuvių kalbos mokytojas…“

Nepažįstančių dūkštiečio mokytojo Antano Šimkūno rajone, ko gero, daug nerastum. Radus sužeistą bejėgį paukštį ar stirniuką, pirmiausia skubėdavom pas poną Antaną, iškrito gandriukas iš lizdo, skambindavome Antanui. Jis priglausdavo gyvą padarą, jei reikia – gydė ir slaugė, ar patardavo, kaip tai daryti patiems. Šis darbas žmogui kainavo daug jėgų. O ir pinigų už tai jam niekas nemokėjo. Atvirkščiai, visa ši gyvūnijos globa visada buvo apmokama iš pensijos. Tačiau dar ir šiandien šiame ūkelyje yra paukščių… 

Pono Antano gyvenime viskas apsivertė, kai mirė žmona Jadvyga, visą laiką ėjusi paskui jo idėjas, sumanymus ir visada palaikiusi. Šiandien vyras nebenulaiko ašarų, o ir ar verta jas laikyti, jei skausmas toks stiprus…  

Antanas sako, kad reikia vis tiek eiti pirmyn – vardan gražių, drauge pragyventų metų. Dauguma ūkio gyvūnų iškeliavę į įvairius zoologijos sodus, sodybas, pas medžiotojus, auginančius gyvūnus. Tačiau didžioji dauguma – pas Rakauskus, Paukščių kaime. 

Prisimena Antanas ir pirmus Afrikos stručius, kuriuos nupirko prieš keliolika metų. Tuomet išgirdo apie šiuos neskraidančius paukščius ir „užsidegė“ juos turėti. Savo akimis pirmąkart pamatė Zujūnuose prie Vilniaus. Tuomet ir nupirko tris, už kiekvieną paklodamas po tūkstantį. Tąkart daugeliui atsisakius paremti, padėjo tuometis rajono meras Bronis Ropė, suradęs pusę reikiamos sumos. Suaugusius stručius fermose, kurių Lietuvoje jau daug, apkeičia į jaunesnius ar visai tik išsiritusius. „Mažas stručiukas yra maždaug ežio dydžio su labai ilgu kaklu. Per parą paauga 2 cm, o suaugusio paukščio dydį pasiekia per metus“, – aiškina A. Šimkūnas. Kol maži ar paauglystės amžiaus, stručiukai mieli, žaidžiantys su vaikais. Suaugę tampa pavojingi ir su jais bendrauti reikia atsargiai. Žiūri iš aukšto didelėm, atrodytų, protingom akim, o kas jo galvoje – neatspėsi. Antanas mena, kaip kartą po paukščio smūgio koja į neuždarytus vartus, jis atsidūrė purve po stručiu. Šis galiūnas (sveria 100–140 kg) vienu kojos spyriu storą, kelių centimetrų lentą, sulaužo lyg skiedrą…

Ponas Antanas visą laiką globojo Dūkšto vidurinės mokyklos gamtininkų būrelį, kurio nariai jo zoologijos sode – dažni svečiai. Jis nuolat su vaikais važiuodavo į ekskursijas, žygius, išvykas. „Visą Lietuvą su vaikais esu apvažiavęs. Kur tik mes nebuvom… Vaikai labai smalsūs, bet tik vaikai. Buvo takas pas stručius, vedantis pro bičių avilius. Pradžioje vaikai bijojo pro juos eiti, kad bitės nesugeltų. Tai aš jiems paaiškinau, kad visos bitės… pririštos, kiekviena su siūlu už kojyčių. Vaikai nurimo ir dabar į bites net dėmesio nekreipė. O su bitėmis seniai bendrauju, keturis dabar rajone gerai pažįstamus bitininkus išugdžiau“, –  pasakojo gamtininkas.

Jis sako, kad daug ką jo, kaip gamtininko ir gyvūnų bičiulio, gyvenime nulėmė tai, kad šalia sodybos buvo vietos, kur steigti žvėrinčių. Daug padėjo Dūkšto seniūnas Vytautas Kazėnas, nemažai buvo savanorių pagalbininkų. 

A. Šimkūnas rajone, ko gero, ilgiausiai dirbantis mokytojas. Tiesa, tiesiogiai mokytoju jau senokai A. Šimkūnas nedirba, mat daugiau direktoriumi buvęs, tačiau nuolat lankosi šalia esančioje Dūkšto vidurinėje mokykloje, todėl sako: „Kol gyvas, save laikiau ir laikau mokyklos mokytoju“.

Su žmona Jadvyga, taip pat mokytoja, Antanas į Dūkštą atvyko 1954 m. Tuometiniame Dūkšto rajono vykdomajame komitete dirbo ekonomistu. Juokiasi, kad sekėsi nekaip. „Vis negalėdavau tiksliai rajono karvių suskaičiuoti: sudedu vienaip, išeina vienas skaičius, skaičiuoju kitaip – kitas rezultatas“, – šypsosi Antanas.

Į mokyklą dirbti atėjo 1956-aisiais. Dirbo mokytoju, direktoriaus pavaduotoju, ilgai – direktoriumi. Pokaryje vidurinis išsilavinimas buvo laikomas aukštu išprusimu, vėliau tapo nepakankamu aukštesnėms pareigoms užimti, kitus mokyti, tad nutarta siekti aukštojo mokslo. Bandyta stoti į bibliotekininkystę, tačiau ši specialybė Antanui ir netiko, ir nepatiko, tad „užbuksavo“ jau pačioje pradžioje. Po įvairiausių svarstymų ir peripetijų, A. Šimkūnas baigė lietuvių kalbą.

Visas pono Antano darbas sudėtas į galybę apdovanojimų: padėkų, diplomų, tarp kurių ir Prezidento Valdo Adamkaus padėka, ženklas „Sekime šv. Pranciškaus pavyzdžiu“ už visuomenės švietimą gyvūnų gerovės klausimais, originalius sumanymus, ugdant visuomenės pagarbą ir atjautą gyvūnams bei gausybė kitų. Anūkai sukūrė visą pasiekimų albumą, tačiau mieliausia jo fotografija – su proanūke. 

Kad ir kaip prasmingai ir patriotiškai begyventum, ir kokius darbus bedirbtum, metams bėgant supranti, kad iš tikrųjų viskas turi prasmę tik tada, kai šalia yra tave mylintys ir palaikantys žmonės, dėl kurių iš esmės viską ir darei… 

Nuotraukos Ignalinos TV ir iš asmeninio A. Šimkūno albumo

Šio straipsnio komentuoti neleidžiama!

Orai Ignalinoje

Reklama ir skelbimai svetainėje