Mielagėnų bendruomenėje užvirė emocinė kova. Vienoje pusėje – bendruomenė, kitoje – vėjo malūnai, kurie, žinoma, turi ir vardus, ir pavardes, bet kol kas yra tik vėjo malūnai. Bendruomenė mato ir sutinka trečiuosius ar ketvirtuosius asmenis, kurių mintys skiriasi, pasakojimai prieštarauja patys sau. Kovos ašis – paplūdimys šalia Milašaičio ežero, kurį pradėjo „niokoti“ paslaptingi kaimynai. 

Gal man tik taip atrodo, bet Mielagėnai spinduliuoja labai tirštą aurą, ilgą laiką visus gaubiančia paslapčių ir neskaidrumo migla. Prisimenate, kaip rutuliojosi įvykiai su Paliesiaus dvaru ir ilgą laiką paslaptyje laikytu jo savininku J. Ptašeku? Juk ir ten tiek nesusipratimų, teismų, straipsnių, grasinimų ir visokių kitokių peripetijų buvo. O dabar!!! Šis dvaras kone Ignalinos krašto „žvaigždė“, kuriam skirti apdovanojimai ir bandomas rodyti pavyzdžiu jaunajai kartai, kaip siekiamybė. Kartais net ir pačios juodžiausios prielaidos nepasiteisina. Tad ir šįkart būtų teisingiau… neskubėti. Neskubėti dėl pačių mielagėniškių, nes vieną dieną gali viskas apsiversti ir tas, kas buvo laikomas kenkėju, taps „dievuku“. 

Tačiau šiandien situacija – ne pati geriausia. 

Grįžkime į 2014 m. Tada rašiau: 

„Mielagėnai – vienas iš tų kraštų, kuriais gali didžiuotis visas rajonas. Sulaukęs svečių iš toliau bet kuriuo metu gali drąsiai vežtis juos ir būti ramus, kad nepatirsi gėdos, net priešingai – padarysi malonią staigmeną. Visos Mielagėnų viešosios erdvės tobulai sutvarkytos, miestelis skendi gėlėse, o jei išsuksi iš kelio ir nuklysi, kad ir prie Milašaičio ežero, būsi ne mažiau sužavėtas. Žinoma, didžiulę įtaką šio krašto įvaizdžio ir tradicijų kūrimui daro patys žmonės, bet vis tik pirmuoju smuiku griežia trys niekada nepasiduodantys ir nenuilstantys lyderiai: kunigas Marijonas Savickas, Mielagėnų bendruomenės pirmininkė Valė Švarcienė ir Mielagėnų seniūnė Milda Bielinienė. Stebėtinai energingi ir atsidavę žmonės, turintys didelių ambicijų ir užmojų. Jie nežino žodžių „nežinau“ ir „negaliu“, jie neturi savo savaitgalių, savo švenčių, o net ir naktinį poilsį dažnai išmaino į darbą su dokumentais ir svajones apie miestelio gerovės kūrimą… Tačiau jie turi savo Mielagėnus…

Maždaug prieš metus V. Švarcienė, vaikščiodama jau neįbrendamomis Milašaičio ežero apylinkėmis ir žiūrėdama į kitoje ežero pusėje gražiai sutvarkytas pono Romučio Akinsko valdas, sumanė, kad reikia kažką daryti ir taip pat gražiai sutvarkyti kitą ežero pusę. „Normalu, kad vanduo traukia žmones: vieniems norisi šalia jo pailsėti, kietiems – pasimaudyti, tretiems – pažvejoti. Arčiausiai Mielagėnų esantis Milašaičio ežeras – vienintelė tokia vieta. Ilgą laiką visi naudodavosi R. Akinsko gerumu ir jo valdose ilsėdavosi, linksmindavosi, nes jis niekada niekam nedraudė. Tai labai šaunu, bet iš kitos pusės, šiek tiek ir nemandagu. Žmogus vienas pats dirba, pluša, prižiūri viską, o čia būriais visi važiuoja ir „siaubia“, nors ir ne piktavališkai, bet… Todėl užsibrėžiau tikslą – įrengti visuomeninę poilsio vietą bendruomenei, o kam labiau norėsis asmeniškesnės erdvės, galės važiuoti į kitą ežero pusę. Juk nuo to visiems tik geriau“, – sako ponia Valė.

Kaip tarė, taip ir padarė. Žinoma, tik didelio užsispyrimo dėka. Sužinojusi, kad yra dar 14 arų laisvos žemės prie ežero, apžiūrėjo ją. Pirmas įspūdis išmušė ir pačią iš vėžių, nes kažkada buvusi brasta gyvuliams girdyti per daugiau nei 20 metų užaugo ir užpelkėjo galutinai. Moteris, atvykusi su projektuotojais, nelabai ir pati tikėjosi, jog jie pasakys ką nors gero. Bet, pasirodo, tokios užpelkėjusios vietos visai nesunkiai sutvarkomos, kai darbo imasi specialistai ir darbštūs žmonės. Ignalinos rajono žuvininkystės vietos veiklos grupei paskelbus konkursą projektų finansavimui, Valė ėmėsi darbo. Surinkusi sprindžio storio segtuvą įvairiausių dokumentų, bendruomenės pirmininkė kone pašoko iš džiaugsmo sužinojusi, jog gavo finansavimą projektui „Žemės sklypo prie Milašaičio ežero sutvarkymas ir pritaikymas rekreacinei žuvininkystei“. Projekto esmė – įrengti poilsio zoną mėgėjiškos žūklės mėgėjams ir kitiems bendruomenės nariams. Projekto metu buvo sutvarkyta Milašaičio ežero pakrantė (iš pelkės padarytas gražus paplūdimys), įrengtas žvejams pritaikytas lieptas su valčių švartavimui skirtomis vietomis, pastatyta pavėsinė pasislėpti nuo saulės ir lietaus, suoliukai, persirengimo kabina ketinantiems maudytis, įrengta speciali laužavietė žuvienei virti. Vietos gyventojai net netikėjo, kad apskritai tai įmanoma padaryti. Visas projektas kainavo 74 tūkst. litų, iš jų apie 11 tūkst. dokumentų rengimui ir specialistams, o 63 tūkst. – visam paplūdimio įrengimui. Tiesa, į šią sumą neįskaičiuota trijų ūkininkų darbai. Nuo žvyrkelio iki žemės sklypo – maždaug 300 m užpelkėjusios žemės. Ūkininkai Rimantas Gaidelis ir Rimas Grikinis savo technika ir savo lėšomis padarė gražų keliuką privažiuoti prie paplūdimio. Bendruomenės pirmininkė Valė, sako, lenkianti savo žilą galvą prieš šiuos jaunus ir darbščius žmones, mylinčius savo kraštą. Prie jau minėtų ūkininkų darbais prisidėjo ir Petras Galatiltis, kuris papildomai tvarkė paplūdimį ir dar ateityje ketina vis atvežti žvyro, kad maudymosi vieta būtų nepriekaištinga, o išlipus iš vandens padus švelniai kutentų šiltas smėlis.“

2019-ieji…

Tokios mintys skrajojo prieš 5-erius metus. Šiandien visa bendruomenė pakraupusi vykstančiais reiškiniais. Jų pačių rankomis ir sunkiu darbu įrengtas paplūdimys ir privažiavimas prie jo tapo kažkieno pelningu reikaliuku. Kažkas pelke be privažiavimo buvusi sklypą pardavė, kaip labai patrauklų, besiribojantį su ežeru ir turintį bendruomenės lėšomis įrengtą gerą privažiavimą. Teisiškai čia pažeidimų nėra. Dabartinis savininkas tvarkosi, žinoma, nuotoliniu būdu. Jis nuo bendruomenės įrengto kelio ketina (pradėti darbai) prasitęsti keliuką savuoju sklypu iki pat ežero. Esmė ta, kad tas keliukas tiesiamas pačia paplūdimio riba ir sukantis automobiliu gali net kliudyti tiltą, kuriuo žmonės lipa į vandenį, deginasi ant jo ar šiaip sėdi. Negana to, sunkiasvoriai automobiliai, vežantys gruntą ir akmenis naujam keliui, maigo paplūdimį ir jo teritorijoje sandėliuoja statybines medžiagas – žodžiu, elgiasi lyg bevertėje statybų aikštelėje. Kaimynystės pradžia – labai prasta.

Bendruomenė įtraukė į šią „kovą“ policiją, aplinkosaugininkus ir žiniasklaidą. Laikinai seniūno pareigas einantis Saulius Zabolevičius patikino einantis kryžiaus kelius, ieškantis galimybės surasti tikrąjį savininką ir pabandyti išsiaiškinti situaciją.

Paskutinė informacija – Žemėtvarkos skyriuje patikinta, kad naujojo gretimo sklypo šeimininko veikla paplūdimio teritorijoje yra NETEISĖTA. Kas leido jam naudotis paplūdimio keliu – kol kas neaišku. 

Atsiradus naujoms aplinkybėms šioje istorijoje, būtinai pratęsime šią temą ir informuosime skaitytojus.

Mielagėnų bendruomenės ir MI archyvo nuotr.