Skip to content

Traukiniu iki Ignalinos atkeliavusi istorija

Lina RAGINYTĖ

Geografinė padėtis nulėmė: Lietuva – tranzito kraštas, nors ir nedidelė, bet reikšminga atkarpa Rytų–Vakarų linijoje. Tai patvirtina ir 160 metų Lietuvos geležinkelių istorija, gana tiksliai atkartojus XIX–XX a. Lietuvos istorinius, ekonominius, politinius įvykius. Ignalina, esanti viename iš svarbiausių geležinkelio ruožų – ne išimtis. Mūsų mieste gyvena kelios dešimtys žmonių, dirbusių ir tebedirbančių geležinkelių sistemoje. Kalbamės su Brone Menčinskiene. 

Tremtis savoje šalyje

Mūsų pašnekovė – viena iš tų žmonių, kuri išgyveno tremtį savoje šalyje. Tai tremtis, apie kurią kažkodėl kalbama mažiausia. Anastazija ir Kazys Rasteniai su mažamete dukra į Klaipėdą buvo ištremti dėl turėtos 15 ha žemės. Tuo metu jie gyveno gražiame Kuklių kaime netoli Kaltanėnų. Vieną dieną tėvas buvo tik kalbinamas įsirašyti į kolūkį ir atiduoti visą turėtą perteklių, o jau po kelių dienų areštuotas ir netrukus išleistas su nurodymu išvykti. Susidėję mantą, Rasteniai iš Švenčionėlių geležinkelio stoties iškeliavo į Klaipėdos kraštą 7-eriems metams. O visas jų turėtas turtas nusavintas, tinkami naudoti daiktai suvežti į Kaltanėnų parduotuvę. 

Kolektyvizacijos pradžia Lietuvoje galima laikyti 1947 metų gegužės 21 d., kai buvo išleistas VKP (b) CK nutarimas dėl kolektyvizacijos Pabaltijo šalyse. Tiesa, viskas prasidėjo šiek tiek anksčiau – tų pačių metų balandį, kai buvo priimti pirmieji VKP (b) CK nutarimai dėl kolūkių kūrimo – dėl komisijos, kuri nuspręstų, koks turėtų būti VKP (b) CK nutarimo projektas šiuo klausimu, sudarymo. Gegužės mėnesio nutarime buvo rašoma, kad neturi būti jokio skubėjimo, kad į kolūkius stotų valstiečiai savanoriai. Toks „savanoris“ turėjo būti ir Kazys Rastenis su šeima. 

Procesas pagreitėjo maždaug 1948 m. pradžioje, o 1949 m. sausį į Maskvą buvo iškviesti visų trijų Baltijos šalių vadovai. Stalinas kalbėjo apie kolektyvizaciją ir apie buožių ištrėmimą iš Pabaltijo respublikų. Dabar jau daugelis duomenų leidžia manyti, kad būtent po šito pokalbio su Stalinu buvo pradėta vykdyti visuotinę prievartinę kolektyvizaciją ir tai buvo daroma pačiais bjauriausiais metodais. Valstiečiai buvo šantažuojami, prievarta verčiami jungtis į kolūkius. Šio pokalbio padariniai buvo ir tai, kad 1949 m. kovą iš visų trijų respublikų ištremti pasiturintys ūkininkai ir su pogrindžiu susiję pasipriešinimo dalyviai, jų rėmėjai. Didysis 1949 m. kovo trėmimas buvo derinamas su visuotine kolektyvizacija, kad būtų pakirsta valstiečių valia priešintis ir būtų sudarytos sąlygos visuotinei kolektyvizacijai. Per 1949 m. į kolūkius įstojo dauguma valstiečių, tačiau šis prievartinis procesas tęsėsi ir 1950-aisiais, ir 1951 m. 1951 m pradžioje į kolūkius pateko 90 proc. visų valstiečių ūkių. Jos teigimu, žmonės stoti į kolūkius versti įvairiausiais būdais, grasinama ištrėmimu. Tokia poveikio priemonė buvo itin veiksminga po kovo trėmimų. „Jei kam nors vietiniai valdžios organai, pareigūnai pagrasindavo, kad neįstoję į kolūkį iškeliaus į Sibirą, tai buvo ne šiaip sau grasinimai. Jie buvo paremti konkrečiais veiksmais. Taikytos ir kitos įvairios prievartos formos – šantažas, psichologinis, ekonominis spaudimas. Ūkininkai buvo apdedami nepakeliamais mokesčiais, imtasi kitų priemonių neleisti jiems ramiai gyventi. Kartais buvo imamasi ir fizinių veiksmų, žmonės buvo sumušami. Aukštesnės valdžios nurodymų vykdytojai turėjo įsakymą įgyvendinti planus, tad to siekta įvairiausiais būdais, o žmonėms pasipriešinus, galėjo įsikišti ir represinės struktūros.

Namo grįžo po 7-erių metų

Štai taip Bronė su tėvais atsidūrė Klaipėdos krašte. Ten ji baigė mokyklą. Ir norėjo mokytis medicinos, tačiau dėl šeimyninių aplinkybių neišvyko. Radusi laikraštyje skelbimą, kad labai geromis sąlygomis priimami jaunuoliai į geležinkeliečių technikumą, Bronė apsisprendė. Jos tėvai po septynerių metų tremties taip pat sugebėjo išsiprašyti grįžti į namus, į savo sodybą, kuri buvo prižiūrėta, nes joje gyveno padegėliai, kurie netrukus išsikraustė ir sutiko jiems parduoti jų namus. 

Taip jau susiklostė, kad Bronė visą gyvenimą paskyrė geležinkeliams. Baigusi mokslus ir atlikusi privalomą paskyrimą konkrečiuose darbuose, 1964 m. Bronė atvyko dirbti arčiau gimtų namų, į Ignalinos geležinkelio stotį. Atvažiavusi dirbti į Ignaliną, Bronė apsigyveno stotyje. Priminsiu, jog anuomet geležinkelio stotimi buvo vadinamas visas stočiai priklausantis statinių kompleksas su gyvenamaisiais namais, bendrabučiais ir kitais objektais – tikras geležinkelininkų miestelis. 

Baigus mokslus, Bronė pagal paskyrimą 2-ejus metus dirbo Kraliaučiaus srityje, dar 2-ejus – Varėnoje. O tada netikėtai mirė jos tėvelis, o mama liko kaime vienui viena, tad Bronė pasiprašė perkeliama į Ignaliną, arčiau Kaltanėnų. Buvo 1964-ieji. Į kolektyvą ponia Bronė įsiliejo be jokių rūpesčių. 

„Mes buvome labai disciplinuoti, uniformuoti. Pusiau kariuomenė. Turėjome labai gerą viršininką Kosakovskį. Jis buvo  labai žmoniškas, draugiškas, pareigingas, bet neįkyriai. Mes, geležinkelininkai, tais laikais buvome viskuo aprūpinti. Turėjome savo parduotuvę, savo medikus, net pirtį savo Ignalina turėjo tais laikais. Ji buvo už senosios geležinkelininkų parduotuvės“, – sako Bronė. 

Tuo metu, kai moteris įsidarbino Ignalinos geležinkelio stotyje, čia dirbo 5 iešmininkai, prekių kontoroje – 4, bilietų kasoje – 4, budėtojai – 4, viršininkas – 1 ir kt. Iš viso – apie 30 darbuotojų. Neskaitant kelio tarnybos darbuotojų. Jų, prižiūrinčių geležinkelį, buvo dar daugiau. 

O geležinkelio pastatai užėmė dalį Ignalinos. Pirmiausia jie buvo išsidėstę nuo prekybinės bazės pastatų (beveik nuo dabartinės veikiančios pervažos) iki senosios pervažos ir dar keli pastatai už jos. Pastatai išsidėstę buvo ne viena eile palei geležinkelį, turėjo vidinius kiemus ir į miesto pusę. 

Turbūt mažai kas žino, bet Ignalinoje yra vienas daugiabutis, prieš kelis dešimtmečius pastatytas būtent geležinkelininkams. Jame Bronė tebegyvena ir dabar, mat statant dabartinę stotį, 1981–1982 m., buvo pastatytas ir minėtas daugiabutis. 

Geležinkeliuose – kariška drausmė

Laikas visur paliko savo pėdsakus: ir asmeniniame gyvenime, ir darbe. Darbe geležinkelininkai neturėjo laiko juokeliams, pramogoms, mat geležinkeliai – lyg ir savotiška karinė struktūra. O viskas dėl to, kad net minutės paklaida galėjo kainuoti kažkieno gyvybę. Todėl net 15 min. pavėlavimas į darbą grėsė baudomis ir areštu kelioms paroms.

„Pusiau humoru, pusiau rimtai šnekėdavo, kad mes esame antri po kareivių. Disciplina, pokalbiai tik pagal reglamentą, su Vilniuje esančiu tvarkdariu kalbi taip pat tik pagal reglamentą, su darbuotojais – taip pat. Nei žodžiu daugiau, nei žodžiu mažiau. 

Ateini į darbą. Būdavo toks cirkuliarinis įsakymas, pagal kurį visos stotys, kurios pavaldžios eismo tvarkdariui, pristato savo padėtį stotyje: kiek vagonų yra, kurie išsiunčiami, kurių laukiama, kurie pakraunami, kurie iškraunami, koks tuo momentų stotyje traukinių eismas. Tada jau sėdi prie pulto ir pradedi darbą. Kiekvienas judėjimas fiksuojamas ir informuojama vėl atskirai, minutės tikslumu. Ir taip ištisai 12 val. Per parą pro Ignalinos geležinkelio stotį pravažiuodavo vidutiniškai 50 traukinių. Vienas nesikeičiantis dalykas, kuro gabenimas į Ignalinos AE. Tai buvo ypatingo pavojingumo krovinys. Traukinys visada pro Ignaliną pravažiuodavo 3 val. nakties. Tą vagoną iš priekio ir iš galo saugodavo ginkluoti pareigūnai. 

Stoties budėtojai rašydavo telegramas, įsakymus tvarkdariui ir mašinistams, apie vykstančius darbus visame ruože. Juk turėdavai žinoti, kur koks ryšininkas, ant kurio stulpo, koks kelininkas kur sniegą kasa, ar kas kokius darbus tarpstotyje atlieka“, – pasakoja Bronė. 

1964-aisiais nebuvo ir mobiliųjų, o geležinkeliu iki pat 1976-ųjų važinėjo garvežiai, kurie pildydavo vandenį stoties vandens bokšte. Tą taip pat turėdavo kontroliuoti budėtojai. Ignalinos vandens bokšte nuo Antrojo pasaulinio karo dirbo geležinkelininkas Antonas Dudanecas, gyvenęs už senosios pervažos, antrame, palei Gavaitį, pastatytame name. Istorija, kurią prisiminė Bronė, pasak jos, jau būtų kita.

Išgelbėjo žydų vaikus

Ir tai net ne istorija. O sukrečiantis faktas. Kiekvienas jį vertins savais svertais. Žinau, kad bus paliesta jautri ir labai dviprasmiška tema. Tokios, beje, yra visos temos, kai kalbame apie praeitį ir politiką. Ir viena, ir kita turi mažiausia dvi tiesas. Todėl mes kalbėsime tik faktais. Mūsų istorija – apie geležinkelininkus ir jų darbus. 

Karo pradžioje vieną dieną palei geležinkelį vokiečių policininkai vedė koloną žydų sušaudyti. Vandens bokšto durys buvo praviros. Pro jas į vidų įsmuko du nuo kolonos atsiskyrę berniukai (8-erių ir 9-erių metų). A. Dunanecas juos slėpė 4 dienas, o paskui, pasiuvęs kelioninius krepšelius ir įdėjęs šiokio tokio maisto, įlaipino vieną naktį į vandens įsipilti sustojusį prekinio traukinio vagoną be stogo, važiavusio link Rusijos, ir liepė išlipti ne anksčiau, kaip po paros. Berniukai išlipo Pytalove (dabar pasienio miestelis Rusijoje prie sienos su Latvija). Iš pradžių jie slapstėsi po tiltu, o paskui juos surado pareigūnai ir perdavė į vaikų globos namus. 

Šią istoriją Bronė ir kiti geležinkelininkai sužinojo, kai 1988 ar 1989 m. į Ignalinos geležinkelio stotį iš Rusijos atvyko du vyrai ieškoti dėdės Antono ar jo vaikų, kad atsilygintų jiems. Dudancų šeima vaikų neturėjo, abu buvo palaidoti Ignalinos miesto kapinėse, o paminklą jau prieš savo pačios mirtį buvo spėjusi pastatyti žmona. Vyrai pasimeldę išvyko atgal. 

Ši istorija liudija apie drąsius ir kilnius to meto ignaliniečius. Vyras išgelbėjo du vaikus, nepaisydamas grėsmės ir pavojaus. Tauta, kuriai buvo tiesiama draugystės ranka, turėtų rasti savyje stiprybės pripažinti kitų tautų poelgius, aukojantis be išskaičiavimo. Palikime tai visagaliui teisingumui… 

Traukinyje dingo žmonės

Tačiau Ignalinos geležinkelio stotyje būta ir kurioziškų nutikimų. Nepriklausomybės „išvakarėse“ važiuojančiame traukinyje dingo Rusijos pilietis su vaiku. Vaiko motina, vyro sesuo, apsižiūrėjo, kad jų nėra privažiavusi Dūkštą, kai jau reikėjo ruoštis išlipti Visagino stotyje. Buvo sukelta ant kojų visi – nuo Ignalinos iki Vilniaus. O iš tikrųjų berniukas užsigeidė į tualetą, o vyras nežinojo, kad traukinyje jis yra. Todėl traukiniui sustojus Pakretonėje, jie iššoko trumpam iš taukinio. Kadangi šioje stotelėje traukinus stovi kelias minutes, o naktis buvo ir mašinistas neįžiūrėjo išlipusių žmonių, tai uždarė duris ir nuvažiavo. Supratę, kad naktyje svetimoje vietovėje nieko gudraus nesugalvos, jiedu pasileido bėgiais paskui traukinį. 

O tuo metu visi kūrė versijas. Iš kitos stoties buvo paleistas garvežys su mašinistu ieškoti pakelėje išmestų, kaip tada visi galvojo, nužudytųjų palaikų. Netrukus Bronė gavo mašinisto žinią, kad netoli Ignalinos, ties vaikų vasaros stovykla, mato bėgiais einantį vyrą ir nešantį berniuką ant pečių. Visi Ignalinos stotyje buvę pareigūnai bėgte išbėgo pasitikti jų. Vyras, žinoma, buvo pavargęs ir susinervinęs, o vaikui – tikras nuotykis. 

Taigi, anuomet tai buvo didžiulis kriminalas – Rusijos pilietis su vaiku dingo iš taukinio. Niekas net negalvojo kitaip, kaip tik apie nužudymą, tik spėliojo, kur yra kūnai. O istorija, tapusi politiniu anekdotu visuose Lietuvos geležinkeliuose, baigėsi neįtikėtinai sėkmingai. 

Lietuvai atgavus nepriklausomybę, labai ženkliai ėmė mažėti darbų apimtys, todėl mažėjo ir geležinkeliečių gretos. Ponia Bronė, sulaukusi senatvės pensijos, kolektyvą paliko 1999 m. Jame tuo metu dar dirbo 20 žmonių. 

Ignalinos TV ir Br. Menčinskienės asmeninės nuotr.

Šio straipsnio komentuoti neleidžiama!

Orai Ignalinoje

Reklama ir skelbimai svetainėje