Dažnai mėgstame sakyti, kad nepakeičiamų žmonių nėra. Medikai – vieni iš tų žmonių, kurių pakeisti niekas kitas negali, ir jie bus patys svarbiausi, kol žemėje gyvens bent vienas žmogus. Žemėje užgimus pirmajam žmogui, kartu su juo atsirado poreikis kažkam juo rūpintis. Net pirmykščiai mūsų protėviai reikalingiausiais ir svarbiausiais gentyje laikė medikus, tiesa, šie tada išsiskyrė tik puikia intuicija, gebėjimu nuraminti ir tinkamų žolelių nuovirų išvirti. 

Bėgant tūkstantmečiams, kartu su žmonija vystėsi ir medicina. Ne taip jau ir sparčiai. Apie medicinos įstaigas Ignalinos miesto gyventojai išgirdo baigiantis Antrajam pasauliniam karui. Tačiau apie gydytojus buvo girdėję anksčiau. 

Pirmas Ignalinos žemėse žmonių gydytoju pavadintas žmogus – Daugėliškyje dirbęs Malinauskas, kuris caro kariuomenėje tarnavo sanitaru ir išmoko pagelbėti žmonėms. Vėliau Ignalinoje, mažame dvarelyje, kur dabar įsikūrusi Valstybinė maisto ir veterinarijos tarnyba, apsigyveno lenkų pora – Rekšč. Vyras buvo Daugėliškio voltu, o žmona – gydytoja. Jie arkliuku važinėjo į darbą Daugėliškyje. Anuomet priėmimas pas medikus kainuodavo nuo 3 iki 7 zlotų, o už gydymo vieną parą – nuo 5 iki 8 zlotų. Tai buvo didžiuliai pinigai, todėl žmonės mirdavo nuo paprasčiausių ligų, negalėdami įpirkti medikų paslaugos. 

Į Ignaliną atsikėlė medikų pora – Paprūgos. Ir tada, 1939 m., Ignalinoje įkurta ambulatorija, joje veikė statistika. Statiste dirbo pati Paprūgienė. Karo metais žmonės skubios pagalbos kreipdavosi į kariškių medikus, dirbusius Budriuose. Jie ne tik parūpindavo ignaliniečiams vaistų, bet ir sužeidimus tvarkydavo. 

1946 m. vadinamoje Vašivkoje, dabartinėje „Ąžuolo“ sodininkų bendrijoje, įkurta pirmoji ligoninė Ignalinoje, veikusi 20 metų. O po dvejų metų, Ignalinoje, Laisvės gatvėje, atidaryta miesto poliklinika. 

1955 m. rajono ligoninė turėjo 25 lovas, 7 terapinio, 5 chirurginio, 10 akušerinio – ginekologinio ir 3 vaikų profilio lovas. Nuo poliklinikos nutolusi 2 km. Nepaisant to, kad trūko medicininės įrangos, instrumentų, tai dar čia nebuvo elektros, vandens ir nuotekų. Ligoninei vadovavo gydytojas Zaikovskis. 

1956 m. akušerinis-ginekologinis skyrius buvo perkeltas į dabartinę Turistų gatvę, kur dabar įsikūręs perstatytas Butų ūkis. Medikai gimdyvėms ir kūdikiams vežioti turėjo automobilį „Pobeda“. Kolektyvui vadovavo gydytoja Račiukaitytė. Šiame skyriuje dirbo ir dabar Ignalinoje tebegyvenanti Regina Blaževičienė. Ji ir pasidalijo turimomis fotografijomis, prisiminimais apie gimdymo skyrių. 

1966 m. žiemą duris atvėrė didžiulis dabartinės ligoninės pastatas. Šio pastato statyboms vadovavo ignalinietis Pranas Strazdas. 1985 m. balandį baigta statyti vaikų poliklinika. 

Medikų gretos augo, nes ir pacientų eilės ilgėjo. Triukšmingai partijos sargų apsupty vykdavo ir medicininės komisijos posėdžiai. Anuomet medikai švęsdavo Tarybinio mediko dieną, birželio 19-ąją. Spauda mirgėjo nuo pagiriamųjų straipsnių, pacientų padėkų, o kiek besišypsančių medikų veidų laikraščių puslapiuose. Ignalinos viešosios bibliotekos archyvuose saugoma didžioji dalis medžiagos.

2019-ieji Ignalinoje – jau kitokie. 

Tiesa, kai kurie ano meto medikai tebedirba ir šiandien, bet jau prisitaikę prie pokyčių, naujovių. Paradoksalu, tačiau vystantis technologijoms, vis dažniau pamirštamas žmogus, vis mažiau branginami santykiai. Didžiuliai medikų darbo krūviai ir reikalavimai paslepia jų šypsenas, bet jie visada žino, kad jų profesija – tarnauti žmonėms. 

Ignalinos rajono sveikatos priežiūros ir gydymo įstaigose dirba 259 darbuotojai. Didžiausias jų būrys – ligoninėje, kuriai vadovauja Drąsuolė Jatulienė – 144. Džiugintos Kajėniatės vadovaujamoje Ignalinos poliklinikoje, jai priklausiančiose Mielagėnų, Didžiasalio, Vidiškių, Dūkšto bei Linkmenų ambulatorijose – 79 darbuotojai, o Rimantės Gaidelienės vadovaujamame Visuomenės sveikatos centre ir jo filialuose – 36. 

„Ankstesniais laikais lovų buvo per 200. Įvairios struktūrizacijos ligoninę stipriai suspaudė. Šiuo metu turime 81 lovą. Iš jų 36 aktyvaus gydymo (vidaus ligų, reanimacijos ir dienos chirurgijos) ir 45 slaugos ir palaikomojo gydymo. Paskutinių kelerių metų laikotarpis yra labai sudėtingas. Medikai visada yra įtampoje, nes nuolat persekioja laukimas gręsiančių pertvarkų, optimizavimų. Iš tikrųjų dirbame nežinioje ir baugiame laukimo procese. Tai vėl kelia tam tikrą stresą, kuris vienaip ar kitaip supriešina pačius medikus, supriešina medikus su pacientais ir dėl to atsiduriame sunkiose situacijose. Kada pacientai įtikėję tuo, kad rajono ligoninės yra kažkas blogo, ateina su nuostata, išsakydami ne tik savo bėdas ir nusivylimus, bet ir viską išlieja visą pyktį ant medikų, sukelia konfliktines situacijas. Medikai sulaukia ir negražių, įžeidžiančių žodžių, bet visada jie turi išlikti orūs ir pagarbūs pacientui ir suteikti maksimalią pagalbą. Vidinė mediko stiprybė yra vertybė, už kurią jie turi būti gerbiami“, – teigia Ignalinos ligoninės vadovė D. Jatulienė. 

Liga ar nelaimingi atsitikimai į mūsų gyvenimo duris dažnai pasibeldžia netikėtai. Sveikatai sutrikus, pirmasis žmogus, į kurį kreipiamės, – gydytojas. Jis yra vienintelis, suteikiantis mums ir artimiesiems viltį bei galimybę pasveikti ir išgyventi. 

„Jei nori gerai dirbti, padėti pacientui, reikia susigaudyti, kas vyksta jo pasaulyje. Todėl nuo neigiamų emocijų negali atsiriboti – privalai įsijausti į žmogaus istoriją. Didžiąją bendravimo laiko dalį į pacientą tenka žvelgti iš sunkios jo situacijos, depresijos, praradimų prizmės. Tarsi kartu su juo susergi, kartu pasveiksti…“, – tvirtina medikai. 

Prieš praverdamas mediko kabineto duris turi prisiminti, kad anapus jų yra toks pat žmogus, su visais gyvenimo džiaugsmais ir rūpesčiais, kuriam tu pasirengęs užkrauti dar ir savųjų bėdų dalį. Ir greičiausia šiandien tu toks būsi ne pirmas ir ne paskutinis… 

Pavasaris į mūsų gerbiamų medicinos darbuotojų sunkią ir nepaprastai atsakingą kasdienybę atlydėjo profesinę šventę – Medicinos darbuotojų dieną. 

Už senas fotografijas, prisiminimus ir archyvinę medžiagą dėkojame Zbignevui Kavzonui, Reginai Blaževičienei ir Ignalinos viešajai bibliotekai.

Ignalinos TV nuotr.