Sekmadienis – Motinos diena. Mūsų karštuose Motinos diena minima jau daugiau nei šimtą metų. Ir smagu, kad ši diena neturi jokių politinių atspalvių, tačiau ji turi kur kas gilesnių aktualijų. Šiuolaikinėje visuomenėje atsiradęs supermamyčių kultas šiurpina aplinkinius ir verčia griebtis už galvos aukštesnio intelekto žmones. Lygiai taip pat siaubą kelia moterys, gimdančios vaikus, o paskui smurtaujančios prieš juos įvairiomis prasmėmis ir dar bandančios save vadinti mamomis… Bet šiandien – ne apie tai. Šiandien papasakosiu apie Mamą Tatjaną (gim. 1981 m.), pagimdžiusią ir drauge su tėčiu Konstantinu ( gim. 1977 m.) auginančius 12 vaikų. 

Pirmą kartą šią šeimą pamačiau Dūkšte, 2018 m. sausį. Tada visi šventėme Šeimadienį. Kai į sceną užlipo vyras su žmona ir 11 vaikų, nesupratau, kas vyksta. Kai visi užgrojo ir uždainavo – atėmė žadą. Dar labiau nustebau, kai buvo patvirtinta, kad čia iš tikrųjų viena šeima. 

Tatjanos ir Konstatino Deriuginų šeima Dūkšto seniūnijoje gyvena jau 5-erius metus. Jie atvyko iš Rusijos. Net nežinau, kas labiau stebina, ar kad tiek vaikų, ar kad visi – išskirtinai talentingi? 

Pasak Dūkšto laisvalaikio organizatorės Jūratės Rudokienės, ši šeima – kultūros ir bažnyčios ramstis organizuojant renginius. Šeimoje visi be išimties dainuoja. 6 vaikai lanko Visagino Č. Sasnausko menų mokyklą ir groja keliais instrumentais kiekvienas. 5 mergaitės Visagino kūrybos namuose lanko meninio siuvimo mokymus, 3 vaikai dekupažo mokymus, o viena mergaitė jau pripažinta dalininkė. 

Bet… nė vienas iš vaikų neturi teisės lankyti mokyklą, apie kažkokią finansinę pagalbą taip pat nėra net kalbos. Jiems, kaip laikiniems šalies gyventojams, leidžiama nuotoliniu būdu mokytis vienoje iš Vilniaus gimnazijų. Beje, ir ten jiems puikiai sekasi. 

Šios šeimos istorija skausminga. Kai prieš penkerius metus jie atsikėlė čia gyventi, jiems susitvarkyti dokumentus ir gauti laikiną leidimą gyventi Lietuvoje padėjo tuomet čia dirbęs kun. Sigitas Grigas. Po dvejų metų leidimą gyventi vėl pratęsė Vilniaus MT laiduodamas už juos. Taip sutapo, kad reikėjo dar kartą pratęsti leidimą gyventi, bet gimus 2018 m. rugsėjį 12-am vaikeliui, jie bene du mėnesius laukė vaiko gimimo dokumentų. O tuo metu Vilniaus MT pažadėjo, kad jiems tereiks parašyti paaiškinimą ir jų laikinojo pragyvenimo stažas nenutrūks, jie jau greit visi galės gauti Lietuvos Respublikos  pilietybę. Deja, taip neatsitiko. Niekas jų net neklausė ir viską liepė daryti iš naujo. Tai yra vėl pasirūpinti nauja laikinąja registracija, laiduotojais ir vėl du kartus po dvejus metus deklaruoti savo gyvenimą Lietuvoje ir tik tada bus suteikta galimybė gyventi. Negana to, jie privalėjo įsteigti įmonę ir mokėti mokesčius Sodrai, nes priešingu atveju būtų negelbėjusi ir registracija. 

Rašau ir pati negaliu patikėti. Mes prisikviečiam pabėgėlių nežinia kokių ir nežinia iš kur, juos maitinam, šiltai čiūčiuojam, rūpinamės jų teisėmis, o jie dar mums pretenzijų pareiškia. O čia turime šeimą, kuri šaliai dovanoja 12 talentingų žmonių, nieko iš valstybės neprašo, nes patys dirba žemę, augina daržoves, keliolika galvijų, parduoda juos mėsai ir uždirba pinigų duonai bei kitoms reikmėms. 

Šįkart į pagalbą šeimai atskubėjo Dūkšto parapijos kun. Vytautas Pūkas, laidavęs už šiuos žmones ir suteikęs prieglobstį dėl registracijos parapijoje. 

Būtų smalsu sužinoti, kas nulemia, kad vienoje šeimoje visi vaikai tokie talentingi, draugiški, paslaugūs ir į kiekvieną sutiktą žiūri su džiaugsmu ir meile. Vargu ar kas nors sužinosime šią paslaptį. Mes tik galime nujausti TAI… 

Lauryno RUDOKO nuotr.