Kiek metų! O kaip šiandieną prisimenu tą nuostabią gegužės dieną, tą kelio vingį ties Tavo trobele. Tuo vieškeliu bėgte atbėgdavau į Tavo trobelę, iškaišytą kvepiančių liepų žiedais, džiovintais čiobreliais ir kažkur sienoje įbruktomis verbomis. Tu buvai labai mielų, šiltų bruožų, mažomis, sunkių darbų išvargintomis rankomis, o nepridengta galva šviesdavo balta, gilia senatve.

Močiute, kai Tu atverdavai savo trobelės duris, visos pasakos netekdavo žavesio, nes Tu man padovanodavai geraširdišką šypseną ir šiltą rankos paspaudimą, kurį vis dar tebejaučiu delne ir širdy…

Susitikusios mes uždusdavome viena kitos glėbyje – du mažyčiai pasauliai, dvi planetos, susitikusios akimirkai erdvėje, kad vėl išsiskirtų… Iki paskutinių dienų mes gyvenome ranka rankon, laikėmės viena kitos peties, kaip du pakelės medžiai ir, atrodė, kad palūžus vienai, neatlaikys ir kita… Mano buvimas šalia gražindavo Tau jėgas. Tu kaip niekada pasijusdavai gyva ne tarp daiktų, o tarp žmonių, ir tas jausmas pamažu Tau atitiesdavo pečius, nudžiovindavo ašaras. Nepratusi gyventi vien savo gyvenimą, Tu buvai panaši į pakelės eglę, kuri savo amžinu ošimu tiesi ir žalia, kiekvienam siūlydavai gaivų pavėsį.

Gerai menu, kaip basomis išbėgdavau į rasotą pievą, kvepėdavo arimai, o tiesios vagos atrodydavo kaip siūlai tarp Močiutės pirštų. Išsitraukdavau iš žaliuojančio dirvono pačią ilgiausią smilgą ir suverdavau Močiutės metus lyg raudonas žemuoges. Pro liaunų šakelių voratinklį, pro vos įžiūrimus rusvų pumpurų spurgas matydavau Tavo švytinčias akis. Tu visada tikėjai, kad netgi ir sausi stagarai turi pražysti žibuoklėmis. Tu tikėjai ir tai buvo Tavo toks didelis tikėjimas ir Viltis gyventi, troškimas tikėti stebuklu.

Tavo kasdienybė ramiai plaukė sutemose skendinčiame kambarėlyje. Jautėsi abejingumas senatvei, kaip išbėgusiam pienui, kaip sudužusiam ąsočiui. Iš Tavo žvilgsnio jutau kažkokį užslėptą nerimą, laukimą, kažkokią neaiškią Viltį ir lėtai plakančios širdies nerimą.

Močiute, man taip norėjosi daug ko Tavęs paklausti. Ištisas dienas ir dar daug dienų klausyčiau ir klausyčiau Tavo pasakojimų. Bet negi visko išklausi. O ir pasakojimo ne kiekvienas gyvenimas pasiduoda, ypač tos gyvenimo dramos, kurios brendo, vystėsi ir sprogdavo kažkur giliai viduje, neišsiverždamas į paviršių skausmo ir džiaugsmo vulkanais.

Aš ėjau Tavo, Močiute, gyvenimo pramintu taku. Tu dažnai man kartodavai šventą tiesą, kad žmogui nevalia nejausti kito žmogaus, nevalia jo išduoti, nevalia įskaudinti, pasmerkti nevilčiai.

Išaušo rytas, po jo atėjo naktis ir vėl atėjo rytas. Laikas tapo panašus į švyturį. Man prieš akis atsivėrė laukų panorama, į veidą padvelkė žydinčių obelų vėsuma. Mano krūtinėje viskas apsivertė ir aš pravirkau… Ėjau sudaužytų vilčių skeveldromis, ramindama sukruvintos sielos raudą, o ausyse skambėjo kūdikystės dienų lopšinė, kurią dainavai, palinkusi ant lovelės. Dainavo šešėlyje nugrimzdusios lubos, dainavo visas kambarys ir, apsvaiginta lopšinės melodijos, grimzdau į saldų sapną. Tu mylėjai mane ir aš atsilygindavau Tau tuo pačiu.

Po daugelio metų manyje vėl prabilo užmirštos lopšinės muzika. Aš ne ėjau, o bėgte bėgau jausdama artėjant plačiai išskėstą amžino poilsio glėbį.

Menu, kaip prisėdus ant lovos krašto glosčiau Tavo rankas, žiūrėjau į brangų ir tokį baltą veidą, lyg laukdama, kad Tu atsibusi nuo mano žvilgsnio ir maldavau: „Tik gyvenk, gyvenk, maldauju! Pabūk kol dar nenukrito tavoji žvaigždė, pabūk!…“

Iš Dangaus leidosi pavargęs vakaras kaip sužeistas paukštis. Kažkur tolyn nuplaukė lopšinės muzika ir man taip norėjosi išsipasakoti, išsiverkti nesvarbu kam, nors ir akmeniui, jei šalia nėra Tavęs, mano Sengalvėle. Likau be Tavo šilumos. Netekimo skausmas ar džiaugsmas vienodai nepamirštami.

Žiūriu į ošiančias pušis ir man pasirodė, kad girdžiu verksmą, sklindantį kažkur iš po pušies šaknų.

Kauburėlis prieš saulę buvo sausas ir išgeltęs. Sustingę medžiai, Dangaus mėlynė, o tarp jų pasimetusi žalioje žydrynėje blyksėjo mažytė žvakutės liepsnelė. Valandėlę sėdėjau ant plikos, pernykščiais spygliais apkritusios žemės. Širdyje buvo tamsu kaip miške, kuris tyliai ošė, alsuodamas į veidą šiltu, terpentinu kvepiančiu oru. Kauburėlio ramybė apgaubė mane jaukiu sparnu. Pasidarė ramu ir gera šiame nuostabiame žemės lopinėlyje ir, atrodė, kad va čia ir prasideda kitas pasaulis.

Nuo kiekvieno kauburėlio dvelkė ramuma. Supratau… nebėra ir niekados nebus, nebebus…

Močiute, mieloji, ar Tu atleidai man už savo vienatvę, už savo ilgesį? Ar atleidai?

Gelsvas kapų takelis žydėjo pavasariu, jis atrodė didelis, įšilęs kaip prinokusių kviečių laukas. Kiekvienas mano žingsnis prisipildydavo keisto gausmo tarsi užgautas nematomas vario varpas, kuris pripildė visą erdvę.

Karšta vasara išdegino žemę, išdegino Močiutės mylimas gėles, nualino širdį. kankinančiai skaudžiai ji išsivedė ją iš šio gyvenimo.

Mano atmintis išsaugos jos taurų buvimą, ilgai nepamiršiu gėlėse skendėjusios trobelės, kur skambėjo ilgesio dainos ir eilėmis liejosi godos. Kaip man visą tai surinkti jas?… Atsakys tik visagalis Laikas.

Kiekvienas turime po dalelę tos amžinos skolos Motinoms, Močiutėms ir mokame tą skolą pakol gyvename, nes jie visai čia pat neatskiriami nei laiko, nei ribos. Ir tai amžiams įėjo į mano atmintį ir skamba kaip sąžinės balsas, kaip pareiga.

Išėjau pro vartelius. Įkvėpiau oro… Trumpas lietus neseniai nuplovė kelio dulkes. Per Dangų puikavosi ryški laumės juosta. Šalikelėje žydėjo lubinai. Širdį suspaudė ilgesys.

Išsinešu svajonę be kurios neįmanomas tikrasis gyvųjų gyvenimas.

Žydėjo alyvos, buvo šilta pavasario diena ir rytojus visiems nešė Viltį.