Apie prezidento rinkimus rašyti – priešo ieškoti. Ne net priešo, o priešų, nes visiems, o gal ir daugumai niekados neįtiksi, jeigu kurį nors konkretų asmenį pagirsi ar papeiksi. Ir šiaip apie kandidatus primeluota daug, o iki sekmadienio dar daugiau „tiesos“ sulauksime.
Pavyzdžių? Štai, sakysim, vienas kandidatas jo kritikų užsispyrus vadinamas bankininku. Čia išeina panašiai, kaip jeigu kurį nors dirbusį prezidentūroje samdomą darbuotoją vadintume prezidentu. Tai niekam neateitų į galvą, bet kai reikia žmogų sumenkinti – kodėl gi ne.
Arba kita kandidatė kaltinama, kad praskolinusi Lietuvą, nes per krizę galėjo pigiau pasiskolinti iš Tarptautinio valiutos fondo. Bet ar tokie kaltintojai primena, kokios buvo TVF „pigaus“ skolinimo sąlygos? Lietuva turėjo įvesti visuotinį automobilių draudimą, visuotinį nekilnojamojo turto draudimą ir pajamų mokesčiu apmokestinti pensijas. Ar patiktų jums už savo būstą kasmet papildomą mokestį mokėti? Kiek – čia jau nuo būsto vertės ir mokesčio dydžio priklausytų. Sakysim, jeigu butas įvertintas 50 000 eurų, o mokestis – vienas procentas, per metus už „pigią“ paskolą paklotumėt pusę tūkstantuko. Dar atitinkamai už savo mašininkę. O nuo, sakysim, 300 eurų pensijos kiekvieną mėnesį 45 eurus atiduoti pajamų mokesčio.
Valdžia vėliau būtų tuos mokesčius panaikinusi? Vos ne dešimtmetis nuo krizės priėjo, valdžioje jau ir kitos partijos spėjo pabuvoti, o iki šiol neatšauktas tada padidintas PVM, ir iki šiol jį mokame, taigi kiekvieną kartą, nuėję į parduotuvę, iš kiekvieno išleisto euro du euro centus atiduodame „gerai“ valdžiai. „Gerai“ – tai čia tai, kuri tuo metu valdo.
Trečias kandidatas pažadėjo jau kitais metais vidutinę pensiją iki 400 eurų padidinti. Matyt, užmiršo žmogus, kad pensijas ne prezidentas, o vyriausybė didina. Tad išeitų, kad pensija bus padidinta, jeigu jis nebus išrinktas prezidentu. Bet jo viršininkas pagrasino, kad jeigu pavaldinys nebus išrinktas prezidentu, tai premjeru jis nebebus.
Tai nejaugi bet kokiu atveju didesnių pensijų nesulauksime? Gal todėl, kad pensijų dydis priklauso nuo surinktų mokesčių: neturės valstybė pinigų, tai nebus iš ko mokėti. O iš ko tuos mokesčius surinksi, jeigu žmonės užsienyje dirba ir ten mokesčius moka?
Per referendumą, kuris kartu su prezidento rinkimais vyks, siūloma „apsispręsti“ dėl dvigubos pilietybės, ar dar kaip ten protingiau pasakyta. Aš tai niekaip negaliu apsispręsti, nes daug ko nesuprantu, man neišaiškinta, kokia man iš to nauda. Štai sakoma, kad lietuvių daugiau bus. O kas Lietuvoje likusiems iš to, kad į Angliją išvažiavęs Jonas, ten jau Džonu tapęs, dar ir Lietuvos piliečiu bus laikomas? Čia tik statistika, o ji, žinia, gali būti ir vienokia, ir kitokia, kaip ponui reikia.
Arba sakoma, kad Lietuvos pilietybę galės išsaugoti gavę NATO ir Europos Sąjungai priklausančių šalių pilietybę. O tapę, sakysim, Argentinos ar PAR piliečiais – jau ne tos rūšies lietuviai, jiems antra pilietybė jau nepriklauso? O kas bus, jeigu Prancūzijos pilietis dar gaus ir Izraelio ar ir Rusijos pilietybę? O čia ir litvakai daugybinės pilietybės reikalauja. O vėliau ir dar ko nors bus galima pareikalauti. Vienas toks litvakas iš Izraelio į teismą kreipėsi, prašydamas uždrausti rekonstruoti Vilniaus sporto rūmus, nes čia kažkur palaidoti jų protėviai, kurių ramybės drumsti nevalia. Gera pradžia – pusė darbo.
Dar sakoma, kad užsienyje gyvenantis ir dvigubą pilietybę turintis Lietuvos pilietis džiaugsis galėdamas dalyvauti Lietuvos valdyme. Bet ar mums Lietuvoje reikia, kad prieš dešimtmečius išvažiavęs ir mažai ryšių su Lietuva turintis pilietis spręstų, kaip mums čia gyventi?
Tiesą sakant, mes čia Lietuvoje emigrantams menkai rūpime. Dabar užsienyje gyvena nuo pusės iki vieno milijono piliečių (jie ir valdžiai nerūpi, net tiksliau suskaičiuoti negali). Iš to skaičiaus praėjusiuose Seimo rinkimuose dalyvavo 16 tūkstančių žmonių. Kaip čia išeina – nuo pusantro iki trijų procentų Lietuvos piliečių savo šalį prisimena? Tiek ji jiems ir reikalinga.
Dar vienas referendumas – dėl Seimo narių skaičiaus mažinimo. Jo organizatoriai sako, kad taip bus sutaupyta pinigų. Skaičiau, kad Seimo narių skaičių sumažinus dvidešimčia, kaip dabar siūloma, per metus kiekvienas gyventojas sutaupys po vieną centą. Šituo valdžia susirūpinusi. Užtat ji kažkodėl nekreipia dėmesio, kai valstybės įmonė, kuri elektrą tvarko, sumano už tris šimtus milijonų eurų pirkti išmaniųjų elektros skaitiklių. Šią sumą žadama per dešimtį metų surinkti iš elektros vartotojų. Čia jau ne po centą ir ne po eurą mokėti reikės. Kodėl per dešimtį metų? Ogi todėl, kad per tą laiką skaitikliai pasens ir reikės pirkti naujus. Ir vėl mokėti.
Štai tokiais „bizneliais“, gal dar ir didelius „otkatus“ žadančiais, Seimas galėtų užsiimti, o ne rūpintis, kad Seimo narių mažiau būtų. Mažiau žmonių – lengviau papirkti, mažiau pinigų reikės išleisti. Manau, kai kam labai norisi, kad skaitikliai atsirastų ne tik prie kiekvieno elektros laido, bet ir kiekvienoje kaimo tupykloje – nusilengvinimų kontrolės ir apmokestinimo tikslais. Todėl, mano nuomone, nereikia dalyvauti nei prastai parengtame „daugybinės“ pilietybės, nei Seimo narių skaičiaus mažinimo referendume. Tiesiog nepasirašinėti ir neimti referendumo biuletenių. Čia valstybei daugiau naudos bus – galės nepanaudotus biuletenius į Grigiškes nugabenti, aprūpinti tautą tualetiniu popieriumi. Bent tiek.
Šio straipsnio komentuoti neleidžiama!