Skip to content

Ignalinos istorija valdžios nedomina?

Petras RUTKAUSKAS (Matematikos mokslų daktaras)

Apie Ignalinos istoriją žinome labai mažai. Pagal miesto jubiliejų šventimą turime daugiau nei 150 metų. Man ši nustatyta data nelabai aiški, norėčiau pridėti dar bent 10 metų. Miestas atsirado, kai pro jį praėjo traukinys. O kur gyveno žmonės, kurie statė tą geležinkelį, kas žinoma apie Ignalinos palivarką, kuris atrodo buvo šalia Strigailiškio ten, kur šiuo metu yra VIADA benzino kolonėlė? O ką žinome apie Ignaliną 1865–1945 m. laikotarpyje? Turime Ignalinos krašto muziejų, kurį pavadinčiau parodų sale. Normalus muziejus atlieka ir tiriamąjį darbą. Tai galima daryti muziejininkų jėgomis arba samdyti specialistus, kurie tą daro.Pirmosios Ignalinos nuotraukos atsirado Pirmojo pasaulinio karo metu. Tai buvo vokiečių kareivių nuotraukos. Kadangi Dūkšte buvo didesnis armijos dalinys, tai ten randame daug daugiau nuotraukų, daug skirtingų pašto atvirukų. Net Rimšė, kurią vokiečiai vadino Rimšėnais, turėjo pakankamai daug nuotraukų ir atvirukų. Iš Ignalinos to meto nuotraukų matome, kaip ji tuomet atrodė. Pagrindinė gatvė buvo dabartinė Laisvės gatvė. Gatvė grista akmenimis, šaligatviai iškloti lentomis. Ignalinoje iki karo buvo tik 2 mūriniai pastatai.

Gatvės 

Gatvių pavadinimai keitėsi, keičiantis valdžioms. Štai tarpukaryje minimos tokios gatvės arba aikštės: pagrindinė (dabartinė Laisvės g.), Geležinkelio aikštė (dabartinė Geležinkelio g. ir aikštė šalia stoties), Turgaus aikštė, Vidžių, Ežero, Šalutinė gatvės. Čia buvo deklaravę gyventojai 67 rūšių veiklą. Daugiausiai tai buvo parduotuvės, viešbutis, pervežimo paslaugos, vaistinė, kalvė, kepykla, kriaučius (siuvėjas), skalbykla, kirpykla. Beveik visi deklaruotojai buvo žydai. Jie sudarė didžiąją miesto gyventojų dalį. Manyčiau, kad jų buvo virš tūkstančio. Man nežinoma, kokio dydžio buvo jų kapinės, kurios yra miškelyje už gimnazijos. Matyt tai tik mažas kapinių fragmentas. Iki 1942 m. vasaros žydai buvo sunaikinti (1941–1942 m. juos pervežė į Švenčionis, jų naikinime dalyvavo ir Ignalinos policininkai, apie jiems mokamus atlyginimus yra išrašai Valstybės archyve). 1942 m. visoje Lietuvoje vokiečiai pagal gyvenamas vietas surašinėjo gyventojus. Visų Ignalinos kaimų, pačios Ignalinos surašymus galima rasti irgi valstybės archyve. Tuo metu Ignalinoje gyveno: Bažnyčios gatvėje – 40 šeimų, Budrių g. – 5 šeimos, Ežero g. – 22 šeimos, Daugėliškio g. – 23 šeimos, Gaveikėnų g. – 22 šeimos, Geležinkelio zonoje – 17 šeimų, Laisvės g. – 44 šeimos, joje veikė Vokiečių žvejybos inspekcija, Vilniaus apskrities paskirstymo skyrius, žemės ūkio kooperatyvas „Kepykla“, girininkija, paštas, mokesčių inkascentras. Lauko g. gyveno 5 šeimos, Liaudies g. – 5 šeimos, Maisto g. – 11 šeimų, Mokyklos g. – 1 šeima, Palūšės g. – 6 šeimos, Senojoje g. – 3 šeimos, Smėlio g. – 29 šeimos, Stoties a. – 5 šeimos, joje taip pat buvo Žemės ūkio kooperatyvas „Valgykla“ ir vaistinė. Švenčionių g. gyveno 3 šeimos, Turgaus a. – 13 šeimų ir buvo įsikūrę žemės ūkio kooperatyvai „Viltis“ ir „Kontora“. Ugniagesių g. gyveno 9 šeimos, Vasario 16-osios g. – 1 šeima, Vilkakalnio g. – 82 šeimos. Iš viso Ignalinoje gyveno 929 žmonės.

1947 m. Ignalinoje minimos Bažnyčios, Budrių, Laisvės, Liaudies, Maisto, Miško, Vilkakalnio gatvės.  1948 m. dar minimos Daugėliškio, Ežero, Gaveikėnų, Geležinkelio, Lauko, Palūšės, Smėlio, Švenčionių, Ugniagesių gatvės ir Turgaus aikštė. 1950 m. paminėtos Komjaunimo, M. Melnikaitės, S. Neries, Vilniaus ir Tarybų gatvės. Labiausiai nukentėjo Vilkakalnio gatvė. Vietoj jos buvo atsiradusi Vilniaus ir Šilo gatvės. Dabar gi kažkoks protas savivaldybėje tą gatvės pavadinimą perkėlė prie Žiemos sporto centro. O sako, kad Lietuvoje trūksta atradėjų. Keitėsi ir Liaudies, Vilniaus ir kai kurių kitų gatvių ribos. Ežero gatvė atsirado ir už Gavaičio, dingo Palūšės gatvė, nes dėl didelio turistų skaičiaus ji perpavadinta Turistų gatve. Labai būtų įdomu pamatyti, kur kokia gatvė buvo, kaip keitėsi miesto gatvių pavadinimai, galima ir dabar dar rasti gatvių atitikmenis pagal atitinkamų gyvenviečių kryptis. Tai Vydžių, Daugėliškio, Gaveikėnų, Švenčionių, Palūšės  gatvės.

Miestelio pradžia

Panagrinėkime Ignalinos gyventojų sudėtį. 1851 m. priimamas nutarimas dėl geležinkelio linijos Sankt Peterburgas–Varšuva tiesimo. 1859 m. pavasarį prasidėjo geležinkelio Vilnius–Daugpilis statyba visame ruože. Nutiestas laikinas geležinkelis ir 1860-09-04 į Vilnių iš Daugpilio atriedėjo pirmas garvežys. Užbaigus 1862 m. Daugpilyje tiltą per Dauguvą, 1862-03-15 atidarytas traukinių eismas Sankt Peterburgas–Vilnius. Lietuvos teritorijoje 1851–1862 m. pastatyta 21 stotis. Kartu buvo statomi darbuotojams gyvenami namai, vandentiekio bokštai, iešmininkų nameliai, pirtys, ūkiniai ir techniniai pastatai. Romutis Matkevičius  pateikia tokią informaciją: pagal 1865–1866 surašymą, Ignalinos geležinkelio stotyje buvo 7 namai, gyveno 42 katalikai, 9 žydai, 34 stačiatikiai, vietinių gyventojų buvo tik keli. Daugumoje tai buvo geležinkelio statytojai su šeimomis, tarp jų – dauguma užsieniečiai. Vėliau į miestelį atsikėlė daug žydų, dauguma iš Palūšės. Ignalinos palivarke buvo 1 namas, gyveno 34 stačiatikiai. 1905 m. Ignalinoje 328 įvairių tautybių gyventojai. 1909 m. gyveno 115 katalikų.

Miestelis buvo visas medinis, išskyrus mūrinį žydo 2-jų aukštų pastatą, kuris vėliau tapo vienaukščiu, pokaryje čia buvo įsikūrusi poliklinika. Strigailiškis, Budriai, Girminiai, Vilkakalnis buvo atskiri kaimai. Pradėta statyti bažnyčia, kuri pokaryje tapo kultūros namais, vėliau čia įkurta biblioteka. Prie Ilgio ežero pastatyta mūrinė gimnazija. Archyvuose radau gimnazijos ir bažnyčios pastatų projektus. Už tam tikrą sumą archyvas juos nuskenavo. Maniau, kad radau labai svarbius Ignalinai dokumentus ir jie turėtų būti Ignalinos muziejuje. Muziejininkai pasakė, kad jie sutinka paimti, jei perduosiu nemokamai. Buvo labai pikta, kad taip žiūrima į paveldą. Uždirbti tikrai nenorėjau. Iš praktikos žinau, kad muziejiniai daiktai perduodami muziejams nemokamai, dažniausiai numetami arba priglaudžiami suinteresuotų žmonių.

Lenkmetis, vokietmetis, pokaris

Lenkijai okupavus šį kraštą, į Ignaliną  atvyko daug lenkų valdininkų, policininkų ir pasieniečių. Vietiniai gavo galimybę tik dirbti paprastus darbus. Vėliau, kai po 1939 m. Ignalina vėl įėjo į Lietuvos sudėtį, į Ignaliną vėl buvo atsiųsti nauji valdininkai, šį kartą lietuviai. Pastebėjau, kad daug buvo iš Anykščių, net iš Telšių. Aišku, kad tarp vietinių lietuvių buvo labai mažai asmenų, išmanančių Lietuvos įstatymus. Prasidėjo pavardžių ir vietovių pavadinimų lietuvinimas. Taip Ribokai tapo Žvejais, Malinauskai Avietiem ir panašiai. 1939–1948 m. iš Ignalinos išvyko daug lenkų, tarp jų daug lietuvių, kurių dalis save laikė lenkais, dalis bėgo nuo komunistų. Pradžioje karo buvo išvežti ir sušaudyti žydai, kurie sudarė 90 proc. visų ignaliniečių. Manoma, kad žuvo apie 1000 žydų. 1942 m. Ignalinoje jų jau nebuvo. Žydų namuose kūrėsi įstaigos, apgyvendino iš aplinkinių kaimų atvykusius gyventojus. Taip, kad pokaryje atsirado Ignalina su naujais gyventojais. Reikėjo daug geležinkeliečių, miestelis tapo rajono centru, atsirado daug darbo vietų. Pokaryje vyko nauja lenkų išvykimo į Lenkiją banga. Tarp jų buvo daug lietuvių, kurie bėgo nuo sovietinės sistemos. Išvyko ir mano 3 dėdės, kurių šaknyse visai nebuvo lenkiško kraujo, bet turėjo pavardę Rutkovskij. Dauguma jų apsigyveno Rytprūsių dalyje, kuri atiteko pokaryje lenkams, o vietiniai vokiečiai buvo deportuoti į Vokietiją. Rytprūsių miestai buvo tušti. Viename iš jų įsikūrė atvykusi lietuvių grupė iš Ignalinos, pakeitė XII a. miestelio pavadinimą į Ignaliną, išrinko meru ignalinietį Žebrauską nuo Palūšės. Jo giminė  turėjo bajoriškų šaknų, o žmona lietuvė.

Apie Ignalinos gyventojus informaciją rinkau katalikų bažnyčios metrikose, gyventojų surašymuose, 1921, 1923, 1933, 1935 ir 1938 rinkimų sąrašuose .

Budriuose gyveno daug Basijokų, Čeponių, Bernatavičių, Čičelių, Juodagalvių. Ignalinoje gyveno daug Baušių, Bendorių, Butrimų, Čeponių, Juodagalvių, Gaidelių, Kugaudų, Šimkūnų, Macijauskų, Martinkėnų, Mažalskų, Petkūnų,  Zataveckų, Zarinskų.

Tarpukaryje Ignalinoje sutinkamos pavardės: Izdichovičius, Fedinas, Juršėnas, Gasparavičius, Gimževskis, Grušnius, Raila, Kindurys, Kovzanas, Luneckas, Mačiulis, Meškėnas, Paukštė, Raginis, Rukšėnas, Varaneckas, Vipiorčikas.

90 proc. gyventojų buvo žydai

Žydai praktiškai turėjo monopolį prekyboje. Tai Ageskin, Elper, Goliuski, Kac, Levin, Vayksov, Kricer, Kurinski ir kiti. Viešbutį valdė Muler Mejer, kepyklą – Bank Jenke, vaistinę – broliai Muller. Žinomi rabinai Chait Brajna Malka, Kogan Eljan, kalviai Greizo, Lajbstein, Rabinovič, Rajcher, kirpėjas Joffe Leizv, siuvėjai Gamburg Abram, Kogan Chaja, Rupoja Šloma, lakrodininkas Gurvič Moti, batsiuvys Kreicer Abram, gydytojas Zeiger Bernard.

Prieš kelis metus vaikščiojau po miestą ir fotografavau pastatus, kurie, mano manymu, pastatyti prieškaryje. Dauguma jų, matyt, priklausė žydams, vėliau perstatyti, privatizuoti. Pokaryje namai, kuriuos mes vadinome „valdiškais“, buvo nuomojami tų žydų namai. Manau, kad pagal įvairius dokumentus galima būtų rekonstruoti prieškario Ignaliną. Bet ar tai kam įdomu? Tai ir Strigailiškio kapinių likimas. Juk čia palaidota tūkstančiai žmonių. Čia buvo laidojami ne tik Gaveikėnų, Petravo ir Strigailiškio žmonės, bet ir ignaliniečiai. Vien tik Vaickų čia palaidota 96. Senesni ir įdomesni pastatai yra mūsų paveldas. Štai kad ir pastatas, kurio vietoje dabar stovi MAXIMA. Pastatas, kuriame veikė 2-oji vidurinė mokykla, vaikų darželis, etnocentras. Šis savitos architektūros pastatas, labai tinkamas Ignalinos muziejui,  dingo. Buvo šnekama, kad jį perkels į kitą vietą, atstatys ir panaudos miesto reikmėms. Atrodo, kad pastato sienojai jau supuvo, bet niekas triukšmo nekėlė. Visa tai kvepia kriminalu ir kažkieno asmenine nauda. Naujai valdžiai reiktų tuo pasidomėti. 

Istorija niekam neįdomi?

Pas mane susikaupė tikrai daug medžiagos apie Ignaliną ir Ignalinos kraštą. Vien giminių šeimų medžių turiu virš 40. Manau, kad dar dešimtis žmonių pasakytų tą patį. Kaip visu tuo galėtų pasinaudoti paprastas pilietis. Tokiais dalykais tikrai turėtų užsiimti savivaldybė. Reiktų sukurti svetainę, kur, tokie kaip aš, galėtų  įdėti medžiagą  istorijos ir giminių medžių temomis. Suprantama, kad svetainę reikia prižiūrėti ir tą darbą finansuoti. Kai kas gali prieštarauti, kad tokios Ignalinoje jau yra. Manau, kad ne. Esamos reklamuoja savo darbą arba deda savo archyvą.

Jei tai greitai nebus padaryta, manau, kad ateities kartos daug ko neteks. Štai 2000 m. lankiausi Kazokinės mokykloje. Ten buvo kraštotyros būrelis. Nustebau, kai pamačiau moksleivių rašinius apie savo kaimus ir jų gyventojus. Aišku, kad tam būreliui vadovavo entuziastas mokytojas. Tokie man liko atmintyje mokytojai Leleikos, Sidaras, Repšienė. O kur dabar tie moksleivių rašiniai. Kaip ir supratot, tai nukeliavo į makulatūrą.

Ignalinos istorija domisi pakankamai daug žmonių. Jei nebus surasti būdai gaunamus duomenis kažkur prieinamoje vietoje patalpinti, tai gali atsitikti, kad bus per vėlu, nes mažėja žmonių, kurie dėl amžiaus pasitraukia anapilin. Bet ar rūpės kam ta istorija, jei nepasitrauksim iš pirmojo trejeto savivaldybių, pirmaujančių pagal nedarbą, tikriausiai ir pagal pajamas Lietuvoje. Tai didelis iššūkis naujai miesto valdžiai.

Jei ką domina šie pasvarstymai, galite mane surasti per laikraščio redakciją.

Nuo autoriaus. Gal būt tai paskutinis mano straipsnis, nes nematau Ignalinos valdžios susidomėjimo Ignalinos istorija ir jos paramos. Yra daug medžiagos, kuri netinka kaip straipsniai (taip pat ir daug senų nuotraukų), bet tinka svetainei, muziejaus stendams, tačiau tuo visiškai niekas nesidomi. 

Nuo redakcijos. Dabar atnaujinome laikraščio internetinę svetainę. Joje bus rajono (miesto) istorijos „kišenė“, kuri bus papildoma vis naujais istorijos straipsniais ir nuotraukomis. 

Share on facebook
Share on twitter
Share on linkedin

1 komentaras

  1. Kreipkitės į Ignalinos muziejų, jei turite giminių medžius, kodėl nepadarius parodos, nereikia baksnoti, kad kas nors ko nors nepadaro, reikia bendrauti ir kalbėtis, manau, tikrai ir tame pačiame muziejuje galėtų atsirasti vietos jūsų surinktai kolekcijai.


Pridėti komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *