Skip to content

Dabar aš čia ant visados

Irena ŠALTIENĖ

Laikas nusineš praeitin mūsų gyvenimus. Kiti laikai – bus kiti gyvenimai, bet jie jau bus kitokie: kitokios vertybės, kiti siekiai, kiti konfliktai. Mus, XXI amžiaus ignaliniečius, irgi pakeis kitos kartos. Gal jie visai nesidomės mūsų laikais, bet gal atsiras ir tokių, kuriems tai rūpės. Visada juk atsirasdavo tokių.

Savo pokalbius su draugais, pažįstamais ar šiaip iškilesniais miestelio žmonėmis norėčiau palikti ateičiai kaip intelektinį, emocinį, psichologinį amžiaus pradžios ignaliniečio portretą.

Šiandien pirmasis ciklo rašinys, pokalbis su dr. Broniumi ŠABLEVIČIUMI, Aukštaitijos nacionalinio parko ekologu, rašytoju, publicistu.

1. Iš interneto sužinojom, kad Tamsta turite net 3 diplomus: sodininko-daržininko, istorijos dėstytojo ir biologo.  Be to, esate biomedicinos mokslų daktaras. Iš kur tokia išsimokslinimo prabanga?

Tai, ką išvardinote, yra ėjimas per gyvenimą, kai to gyvenimo dar nedaug, ir nežinai, ką tau Likimas skyrė. Tai – ne prabanga. Sodininkystei – 4,5 metų, istorijos studijoms irgi 4,5 metų. O niekas tų metų iš dangaus nedrėbtelėjo. Reikėjo juos iš savo gyvenimo rezervų išskirti. Tai ėjimas per klaidas. Bet šitai žmogų užgrūdina. Visi mokslai yra reikalingi.

Sodininkystę aplenkiau, taip išvengiau grėsmės dirbti agronomu kolūkyje. Kai įstojau į universitetą, tai jame ir sodininko diplomas dingo.

Kai universitete baigiau istorijos studijas, gavau labai gerą darbą – Anykščių kultūros skyriuje. Čia turėjau savo stalą, į darbą galėjau ateiti su kaklaraiščiu. Tada privalėjau pildyti visokius popierius. Tai nebuvo įdomu. Bet būdavo dienų, kai galėdavau ateiti be kaklaraiščio, nes važinėjau po rajoną ir aprašinėjau kultūros paminklus, dabar būtų – istorinį paveldą. Tada paveldo nebuvo. Buvo kultūros paminklai: dvarai, bažnyčios. Reikėjo inventorizuoti šventųjų paveikslus, Betliejaus skulptūrėles,, varpus, išlikusius dvarų pastatus. Visa tai buvo saugoma valstybės. Net tuometinė valdžia pripažino, kad tai yra kultūros vertybės. O kur dar mitologiniai akmenys, piliakalniai, pilkapiai?  Anykščių rajonas didelis, didesnis už Ignalinos, visa tai reikėjo aplankyti, apžiūrėti, surašyti aktus, siųsti į kultūros ministeriją. Buvo labai įdomus darbas, bet, supratau, ne man. Gal dar ir dėl prastos studijų kokybės. Tarybiniais metais viskas buvo labai politizuota, todėl Lietuvos istorijos kaip nebuvo. Lietuvos istorija prasidėjo tik nuo 1940 metų…

Taigi Anykščiuose dirbau 2-ejus metus. Perspektyvų nemačiau, gyvenau nuomojamoje palėpėje. Ir kartą, ,,be jokio pasiruošimo“ iš kažkur nukrito idėja – studijuoti gamtą – biologiją. Ta mintis , atsiradusi žiemą, mane lyg ant sparnų nešiojo iki birželio – pusę metų. Įstojau į tuometinį pedagoginį institutą. Antrą kartą siekti aukštojo mokslo buvo neoficialus draudimas. Reikėjo gauti leidimą iš Švietimo skyriaus vedėjo. Tas nudžiugo, kad ir aš noriu tapti pedagogu, leidimą išrašė, o Kultūros skyriaus vedėjas net nežinojo mano avantiūros  – atostogavo…

Į Ignaliną atvažiavau rugsėjo pirmąją, daiktai tilpo į kuprinę. Kambarį gavau kaime, šalia Ignalinos. Rytoj – į naująjį darbą nacionaliniame parke, o aš negaliu užmigti. Tysau absoliučiai nepažįstamoj troboj, nepažįstamoj lovoj ir užplaukė mintis „Dieve mano, – ką aš padariau? Aš vėl be specialybės, be profesijos, be išsilavinimo, nauja vieta, naujas darbas, nepažįstami žmonės, o atgal kelio – nėra. Bet abejonė dingo, iš kur atėjusi.

Pradėjau studijas nuo pirmo kurso: istorija niekaip nesigiminiavo su biologija. Viskas nuo nulio. Kaip embrionas, užsimezgiau ir turiu vystytis toliau. Nacionaliniame parke, ypatingai turtingoje Ignalinos krašto gamtoje praėjau tikrą, natūrinį, universitetą. Ir jo studijas. Tiesa, vietinė valdžia manimi nesidžiaugė: negėriau, nebrakonieriavau, todėl buvau įtartinas, mat galėjau ,,įskųsti“. Moralai buvau susitaikęs: jeigu iš darbo išstums, eisiu gatvių valyti, spaudą nešioti, o gal gaisrinėje budėti… Apgindavo protingi žmonės iš tuometinės ministerijos. Mano stiprybės šaltinis buvo svarbiausioji nacionalinio parko paskirties nuostata: išsaugoti ir gausinti gamtos vertybes. O kaip jas saugosi, kai nežinai, kur jos, kiek jų yra? Todėl vertybių ieškojimas, jų dokumentavimas ir buvo mano paskirtis. Iki to laiko vertybės  parke tebuvo ežerų panoramos ir nušliaužiota Ladakalnio kalva. Gal todėl ir normalu, kad  mano žlugdytojai leidosi laipteliais žemyn, o aš be asmeninių pastangų lipau aukštyn. Taip buvo. Dabar aš čia esu jau ,,ant visados“ (juokiasi).

Šio straipsnio komentuoti neleidžiama!

Orai Ignalinoje

Naujausiame laikraštyje „Mūsų Ignalina“ skaitykite

Reklama ir skelbimai svetainėje