5. Ar protingas ir išmintingas – sinonimai? 

Išmintis yra viso gyvenimo patirtis. Jai žmogus turi pribręsti kaip obuolys. O protingi esam mes visi: turim išsilavinimą, turim žinių. O šeimoje kaip kartais būna? Tėvai protingi, aukštuosius mokslus baigę, materialiai gerai gyvena, o vaikai užauga niekam tikę, nes jie buvo auginami paršelių principu, bet ne ugdomi: apauti, aprengti, pavalgę, į mokyklą nuvežti ir parvežti. Kitokio ryšio nėra. Tada atsiranda konfliktas tarp mokyklos, šeimos ir jauno žmogaus. Vieni kitus kaltina… vaikus reikia UGDYTI, o ne AUGINTI.

Yra ir kitokia šiuolaikinio auklėjimo šeimoje klaida, kai mamos/ močiutės nuolat kartoja: aš tavo dariau / nedariau taip ir taip. Ir vėl konfliktas. Jaunimas tada viską slepia, meluoja. Dvi moterys – motina ir dukra- negali būti atviros viena kitai. Kodėl? Dėl vyresnių moterų nepakankamos išminties. Jos gyveno kitokiais laikais, o dabar XXI a., jaunimas dažniausiai gyvena miestuose, santvarka ne ta, mąstymas ne toks, draugės ne tos, viskas kitaip,  o motina / močiutė nori, kad jaunas žmogus toks, kokia jaunystėje ji buvo pati. Mama ar močiutė turi būti šiuolaikinės, tik tada jos galės palaikyti ryšį su dukra /anūke.

6. Pats šeimos neturi. Iš kur tokios protingos mintys?

Nuo seno domiuosi psichologija, žmonių tarpusavio santykiais. Be to, iš gyvūnų stebėsenos. Ilgą laiką stebėjau erelius lizduose ir supratau, kad jie pakankamai protingi. Mes manom, kad paukštis negali mąstyti, neturi sąvokų, neturi žodžių. Bet kaip jis reaguoja į aplinką? Pamato, kad artėja pavojus, paukštis pasiruošia, pritupia, pradeda rėkti, taip saugodamas savo vaikus. Tada nori nenori pagalvoji, kad paukštis mąsto. Matai jo šeimos gyvenimą nuo ryto iki sutemų ir supranti: toje šeimoje kiekvienas turi savo pareigas, pakeičia darbuose vienas kitą, auklėja savo vaikus. Gali romaną parašyti. O žmonių tarpusavio santykiai dažnai būna neprotingi, egoistiniai.

7. Broniau, kas Jūsų draugai?

Mano draugai yra visos gamtos sudėtinės dalys. Tik dėl jų aš gyvenu. Bet žmonių ieškojau visada. Apie juos kalbėti labai sudėtinga. Nebent kunigui per išpažintį galėčiau pasiskųsti, pasiguosti, paklausti, kaip atleisti jiems už padarytas moralines skriaudas. Apie žmones, kurie buvo visai šalia, galima kalbėti nebent tarp 4 sienų, ir tyliai. Daugeliui draugų pagelbėjau ten, kur galėjau. Svarbiausias tikslas buvo juos pastumti į priekį, pakylėti aukštyn, duoti impulsą ateičiai, įdiegti pasitikėjimą savimi. Tik vienas iš jų tapo profesoriumi, universiteto katedros vedėju. Jo, kaip mokslininko, pradžia išėjo iš mano rankų, didžiuojuosi juo. Beje, jis iš mūsų rajono. Kitiems ,,pasisekė“ žymiai blogiau. Neparodė valios, pasiryžimo, pastangų. Išlakstė, pasidavė, subliuško. Vienas iš jų net padarė mane priešu Nr. 1. Be galo daug jam padėjau, daugiau nei visiems kitiems kartu sudėjus. Tokius ,,egzempliorius aprašyti reikėtų. Nusivaliau jo mėšlą (atsiprašau) ir gyvenu toliau Dar vienas, kuriam padėjau, ypač teigiamas,-dar būdamas visai žalias, tapo mokslų daktaru ir tuo naudodamasis  ėmė mane viešai žeminti mokslo srityje. Dabar aš jau ir kitiems norėčiau pasakyti: vakar gimė kūdikėliai, kurie po 20–30 metų tau pasakys: ,,Pasitrauk, seni, tu nieko neišmanai, dabar mūsų viršenybė“.

Jau senokai nebenoriu niekam padėti. Bet knygą apie tokius rašyti ir galima, ir reikia. Tegu žino visi. Knyga bus.

8. Kas Jus džiugina mūsų realybėje?

Va išeini labai labai anksti, saulei tekant, prie ežero (arba nakvoji paežerėje) ir pamatai, kaip aušta rytas: koks ežeras, koks ramus lyg veidrodis, kaip kyla rūkas, pasirodo saulė, kokie garsai sklinda virš vandens, kokie reti paukščiai pasirodo, kurių šiaipjau ir nepamatai. Tai gal tas ir džiugina. Bet tai jau yra sadomazochizmo apraiška. Žinoti norisi, bet kai visa tai stebiu, man liūdna ir skaudu. O žmonės manęs nedžiugina. Kiekvienas su savo egoizmu ir interesais. Kiekvienas nori būti svarbus ir tą pabrėžia, užmiršdami, kad ir jie  – labai laikini.

9. Vaikystėje, sakote, buvote ateistas. O kaip dabar?

Tikėjimui žmogus turi pribręsti. Kokia gali būti religija, kai tau 16–18 metų? Tu jautiesi esąs amžinas, tu niekada nesirgsi ir niekada nenumirsi. Visada būsi jaunas, energingas, lėksi, lėksi… tolyn tolyn. Kam tas Dievas? Bet kai metų vis daugėja, žmogus bręsta kaip obuolys: kol žalias, jis niekam tikęs. Kai sunoksta, jau laikas kristi nuo obels, tada jis pradeda galvoti… man vis buvo neaišku, kodėl Einšteinas, didžiausias XX a. fizikas, buvo tikintis žmogus. Dabar supratau: jis anksti subrendo ir pradėjo mąstyti, todėl ir buvo tikintis žmogus.

Dabar labai madinga kalbėti apie seksą – prie alaus, degtinės  visi tik giriasi ir niekam tai nėra paslaptis. Buvo nebuvo, kad tik pašnekėt daugiau. O apie tikėjimą, gink Dieve, – tabu, niekas nekalba. Vadinasi, apie kūno intymumą galima kalbėti, o apie Dievą – ne, nes tai yra daugiau negu intymu. Tai sielos dalykai. Taip, dabar esu tikintis. Bet ėjau į šitai labai ilgai. Kaip ir tolau nuo komunistinės ideologijos. Pirmoji šiuo klausimu mano eretiška mintis, kad Rusijoje1917 m. buvo ne revoliucija, o politinis perversmas.