Girdėjau, jau atimta iš smurtaujančių tėvų per tūkstantį vaikų. Kokia laimė. Gal tūkstantį Matukų išgelbėjom? O gal sugriovėm per tūkstantį šeimų?

Kaip tie atimtieji vaikai dabar vertins savo tėvus, kai grįš į savo šeimas? Jie jau pajuto, jog beveik kiekvieną savo norą galės patenkinti. Ar nebus taip, kad kiekviena proga reikalaus naujų daiktų, vis kitokių malonumų. O jeigu tėvai dėl riboto biudžeto negalės išpildyti to ,,pageidavimų koncerto“, tai bus palaikyta psichologiniu smurtu? (Jaučiu oponentus sakant : ,,Neturi pinigų, neturėk ir vaikų“. Įžūlesnių nehumaniškų minčių sunku būtų sugalvoti). Ar nekankins paaugliai savo tėvų, kai šie draus narkotikus, alkoholį ir kitus ,,malonumus“? Draudimas – tai juk irgi psichologinis smurtas. Draudimais varžoma vaiko individualybė, jo saviraiška ir kt. Taigi tėvams jau ,,šakės“: jeigu jo vaiką užtiks netinkamoj kompanijoj, jie kalti. Jeigu vaikai skųsis, kad jais nesirūpina (gal nenupirko motociklo ar išmaniojo), vėl tėvai kalti.

Tėvai draudžia / baudžia – blogai, tėvai neaprūpina tuo, ką turi turtuolių vaikai – dar blogiau: juk nepatenkinami vaiko poreikiai. Suprantu, bus pabrėžiama, mokėk ugdyti savo vaikus, kad jie nereikalautų neįkandamų šeimos biudžetui dalykų. Vaikas vaikui nelygu, nes kiekvienas kitoks ir daug ką atsineša su savo genais. Gal todėl dažna jauna šeima pagalvoja, kad verčiau visai neturėti vaikų – rūpinkis tik savo malonumais ir būsi europietis.

Čia nekalbama apie tuos atvejus, kai šeimoje girtaujama, paleistuvaujama ir pan., kai vaikams nėra vietos poilsiui, pamokų ruošai, kai trūksta duonos… ne visada net ir tokia buitis leidžia paimti vaiką iš šeimos. Reikėtų labai gerai pažinti motiną ir tėvą/us ir patį vaiką. O šito per porą apsilankymų nepadarysi. Todėl ar ne geriau, kad į šeimą, dėl kurios gauta signalų apie netinkamą elgesį (tėvų ar sugyventinių) ateitų labai kvalifikuotas socialinis darbuotojas ir nors savaitę gyvendamas stebėtų žmonių elgesį šeimoje, gal duotų patarimų, gal pavyzdžių parodytų. Žodžiu, bandytų atstatyti emocinį šeimos ritmą. Iš šalies problemos matosi geriau. Ir tik supratęs problemų dydį ir esmę siūlytų tarnyboms sprendimus: atimti vaikus ar išvaryti žmogų, kuris skriaudžia ir vaiką ir moterį. Kaip išvaryti? Juk žmogaus teisės.

O čia tereikia politinės valios. Turi būti tokių sulaikymo vietų, kuriose skriaudikai (-ės) turėtų būti uždaryti ilgesniam laikui, o savo ir šeimos išlaikymą suėmimo metu užsidirbti sunkiais darbais. Užtenka jau šitų ,,teisių“. Žmogaus teisės baigiasi ten, kur prasideda kito, ypač silpnesnio, teisės iš kur pinigų saugojimui? Iš pašalpų, kurių tie ,,niekadėjai“ nenusipelnė. Kiek dar tokių alkoholikų smurtą kentės moterys ir vaikai. Jie ne tik kad nepadeda šeimai finansiškai, bet dar smurtu atima ir valstybės duodamus pinigėlius vaikams.

Sakysite, moterys pačios kaltos, nes negali be vyrų gyventi. Gal esama ir tokių, bet dažniausiai moterys atsiima pareiškimus, nes žino, kad tas smurtautojas grįš ir bus dar blogiau. Į namus pas šeimą, tikrą ar ne, leisti grįžti tik tada, kai artimieji sutiks priimti. O kad šie taip greitai ,,nesusimylėtų“ ir nepriimtų atgal, informuoti, kad kitą kartą bus paimami vaikai (o su jais ir vaikų pinigai) arba į kitą pagalbos šauksmą policija nereaguos. Žinoma, kad tokie pasiūlymai taptų kūnu, reikia atitinkamų teisės aktų.

Ir dar vienas neigiamas pamąstymas apie šitą vaikų įstatymą. Kaip susitiks tie atimtieji vaikai su savo tėvais, kai šiems baigsis bausmės (tegul ir ne kalėjimo) laikas? Juk mažas žmogus jau neturi tėvų autoriteto, jis įtikintas, kad jo tėvai buvo blogiečiai. Juk jau teismo tokia nutartis. Vadinasi, šeima nėra vertybė, todėl užaugęs aš irgi nesirūpinsiu savo vaikais. Kiti užaugins.

Taip jau išeina, kad pagal dabartinę reformą baudžiami ir tėvai, ir vaikai. Jie netenka tėvų ir savo namų (gal ir labai neturtingų ir netvarkingų). O ką mes žinom apie kraujo ryšio svarbą žmogaus gyvenime? Iš pradžių vaikas gal bus laimingas, nes bus sotus, aprengtas, bet ar bus jis suprastas. Vėliau gyvenime toks žmogus gali būti linkęs nusikalsti, motyvuodamas tuo, kad neturėjau laimingos vaikystės. Tai toks dažnas teisiamųjų advokatų argumentas.