Skip to content

Lietuviška raidė, neturinti analogų pasaulyje

Jonas BALTAKIS

2017 m. lankantis Polocke (Baltarusijoje), vienoje iš aikščių mums buvo parodytas unikalus paminklas… raidei. Mat baltarusių abėcėlės raidė Ў (su paukščiuku) – vienintelė tokia pasaulyje. Ji laikoma baltarusių kalbos simboliu. Paminklas pastatytas 2003 m., minint baltarusių rašto dieną. Beje, antras panašus paminklas 2005 m. atidengtas Rusijos mieste Uljanovske, ten jis skirtas rusų abėcėlės raidei ё (skaitoma JO), kurios taip pat niekur daugiau pasaulyje nesutiksi. O mes, lietuviai, savo abėcėlėje irgi turime raidę, kurios vėl gi nė vienoje pasaulio abėcėlėje nerasi, tai raidė Ė. 

Žinot ką – imam ir Ignalinoje pastatom ženklą šiai raidei! Tarkime – prie Viešosios bibliotekos. Neabejotinai tai būtų dar vienas turistų traukos objektas, nes jis būtų vienintelis toks Lietuvoje ir trečias bent jau Europoje. Tiek Baltarusijoje, tiek Rusijoje šie paminklai raidėms išties yra gausiai lankomi turistų. Manau, kad menininkams tai būtų gana nesudėtingas darbas. Kaip jis atrodytų – išmonės reikalas. Tarkime, didžioji Ė veda už rankos mažąją ė. Galima surengti menininkų būsimo ženklo (paminklo) eskizų konkursą ir pasirinkti daugumai visuomenės priimtiniausią variantą. Prie ženklo turėtų būti minimali informacija kas ir kodėl.

Siūlau pagalvoti, kol šios idėjos nepasiglemžė kiti. Priminsiu, kad reikia stumti ir garvežio perkėlimo iš vaikų stovyklos į parką šalia garvežių vandens bokšto idėją. 

Apie mūsų raides

Lietuviškos abėcėlės skirtumai nuo kitų pasaulio kalbų raidynų daugeliui krenta į akis. Labiausiai – raidyno nosinės, varnelės ir taškeliai. Didžioji dalis lietuviškos abėcėlės raidžių yra pasiskolintos iš kitų tautų ir tik viena raidė yra išskirtinai mūsų ir neturi analogų pasaulyje. Išskirtinės raidės, kurias norėtume vadinti savomis – tai devynios raidės su įvairiais diakritiniais ženklais, paprastai skirtais patikslinti garso tarimui. Jos yra arba pasiskolintos, arba sukonstruotos kitų kalbų pavyzdžiu. Štai tris su paukščiukais – č, ž, š– pasiskolinome iš čekų kalbos, tada dvi nosines – ąir ę– iš lenkų. Dar lieka keturios – ūį,ųir ė. Jų istorija pati įdomiausia. Vienintelė raidė, kurią galima vadinti tikrai lietuviška, neturinčia analogų kitose kalbose, yra ė.Ją sugalvojo ir jau pirmojoje lietuviškoje gramatikoje 1653 m. pavartojo Danielius Kleinas. 

Šios raidės išskirtinumą puikiai iliustruoja nedaug kam žinomas faktas, kad Amerikoje, prieš atsirandant kompiuteriams ir klestint spausdinimo mašinėlėms, pokario laikų lietuviškuose Amerikoje leistuose laikraščiuose ė dažnai būdavo spausdinama su brūkšneliu. Priežastis paprasta – ėraidė nebuvo laikoma tikra abėcėlės raide, o veikiau retai naudojamu simboliu, tad jam reikėjo spaustuvėse nulieti atskirą formą, kurios gamyba buvusi dvigubai brangesnė. Čikagos spaustuvėse dirbęs lietuvis Clemente Dedele aktyviai susirašinėjo su raidžių spaustuvės liejyklomis, kol įtikino, išsiderėjo ir įrodė, kad ė– tikra, nors ir išskirtinė mūsų abėcėlės raidė. Po kurio laiko Amerikos gamintojai jam nusileido ir sutarė, kad ir ėraidės liejinys bus pigesnis. 

Pati vėliausia abėcėlės raidė, dėl kurios sulaužyta daug iečių, – ū. Ji sukurta pagal senas antikines tradicijas, o tokias brūkšneliais žymimas ilgai tariamas raides kaimynai latviai turi net keturias. Likusios lietuviškos išskirtinės raidės – tai įir ų. Tiesa, jos į lietuvių kalbą atėjo iš ankstyvųjų lietuviškų raštų ir atspindi per kelis šimtus metų pasikeitusį žodžių tarimą. Tiesiai iš lenkų pasiskolinome tik ąir ę. Tačiau mes nuo seno turėjome daugiau garsų, kurie tariami per nosį. Tam skirtosįir ųraidės, kurių prototipus randame ir Daukšos „Postilėje“, ir paskui Rytų Prūsijos raštuose. O dar anksčiau tas nosinumas buvo plačiai paplitęs ir tikrai išreikštai tariamas – tarkime, reikalavimas galininko linksnio žodžius arba išskirtinės rašybos žodžius – žąsis, ąžuolas, mįslė – rašyti su nosine kilęs iš to, kad prieš kelis šimtus metų tos raidės žymėjo per nosį tariamus garsus. Toks tarimas apnyko, o štai rašyba pasiliko. 

Lietuvių kalboje iki XIX a. pabaigos buvo daug daugiau vadinamųjų lenkiškų raidžių: perbraukta ł, taip pat ir w, ir kitos diakritinės raidės. Nuo Mažvydo laikų jų buvo pilni raštai, tai buvo mūsų raidės. Raidę w Vincas Kudirka pašalino maždaug 1890 m. „Varpe“, nes spaudos draudimo laikotarpiu carinė Rusija buvo uždraudusi ne lotynišką abėcėlę, bet konkrečiai lenkišką raidyną. Tad lietuviai raides specialiai modifikavo, stengėsi pademonstruoti, kad naudoja ne lenkišką abėcėlę. Štai ir atsakymas, kodėl mes paėmėme čekiškas raides, bet atsisakėme lenkiškų. Tai Rusijos politika, pagrįsta principu „skaldyk ir valdyk“ padarė poveikį mūsų dabartinei rašybai, ir tikėtina, kad jei spaudos draudimo nebūtų, būtume išlaikę daug daugiau panašumų su lenkišku raidynu.

Rašinyje panaudotos lrytas.lt straipsnio ištraukos.
Nuotraukos autoriaus ir interneto

Share on facebook
Share on twitter
Share on linkedin

Dar nėra komentarų, būkite pirmasis pakomentavęs!


Pridėti komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *