Skip to content

Sapnas

Irena VELIČKIENĖ

Susapnavo kartą Balčius keistą sapną. Atrodo, kad jis numiręs lengva, gražia mirtimi pasiekė Dangų. Eina Dangaus koridoriumi, aplink tokios grožybės tviska, stebuklingi paukščiai gieda. Staiga girdi – kažkas pagalbos šaukiasi. Dirst į šalį – ogi gili duobė iškasta, o jos dugne knibždėte knibžda nusidėjėliai. Lipa vienas per kitą, kariasi ant duobės kraštų, slysta ir verčiasi žemyn. Toks baisus vaizdas Balčiui priminė kolorado vabalus, surinktus į kibirą. Geriau įsižiūrėjęs, Balčius toje makalynėje pamatė savo kaimyną Pilypą Lazdą. Pilypas jam kažką šaukė, rankom mojavo. Išsigandęs Balčius puolė ieškoti virvės ar kažkokio pagalio kaimynui ištraukti. Staiga mato – Dievas ateina.

– A, Balčiau, atėjai? – tarė Dievas. – Laukiau tavęs, pasišnekėt reikia..

– Gerai, Viešpatie, – nusiėmęs kepurę atsakė Balčius.

– Gal galėtume vėliau pasišnekėti… Mano kaimynas Pilypas Lazda pagalbos šaukiasi. Reikia jį gelbėti…

– Taigi, taigi, Balčiau, – pasakė Dievas.

– Apie tavo Pilypą Lazdą ir norėjau pasišnekėti. Ar tu prisimeni, prieš dvi savaites kažkas pavogė tavo du paršus? Tai Pilypo Lazdos darbas.

– Bala nematė tų paršų, – Balčius jau pradėjo maldauti. – Gal jie ir taip būtų nudvėsę. O čia gi kaimynas kankinasi. Gelbėk jį, Viešpatie.

– Geras tu žmogus, Balčiau, jeigu atleidi savo skriaudėjui, – kiek atlyžęs sako Dievas.

Pilypas, pasinaudojęs tuo, kad Balčius jam atleido, išsiveržė iš tos baisios makalynės, ėmė ropoti iš duobės aukštyn. Jau buvo įveikęs pusę kelia, kai Dievas vėl sako:

– O ar atsimeni, Balčiau, kaip kažkas pernai iš tavo bulvių lauko akėčias nušvilpė? Tai irgi buvo Pilypo Lazdos darbas. Pavogė ir pridavė į metalo laužą. Sulig tais žodžiais Pilypas paslydo ir rėkdamas ne savo balsu nugarmėjo žemyn.

Balčiaus kojos ėmė drebėti iš baimės. Pajuto, kokioje beviltiškoje padėtyje atsidūrė ir jis, ir Pilypas Lazda. Tačiau Balčius ne toks, kad dėl kažkokių paršų ar kažkokių akėčių kaimynas vartytųsi duobėje su visais nusidėjėliais.

– Viešpatie, gal jis ne iš blogos valios tas akėčias pavogė. Kad jos skradžiai žemėn prasmegtų. Atleisk jam ir už tai.

Akimirkai viskas tarsi pranyko. Staiga Balčius mato, kaip Dievas koridoriumi pamažu vis tolsta ir tolsta lyg ir švilpaudamas, lyg kažką niūniuodamas.

Prabudo Balčius šalto prakaito išpiltas. Kaip kulka iššoko iš lovos. Ir kur tik tas sapnas išgaravo. Balčius pakėlė rankas į Dangų, persižegnojo ir tarė:

– Ačiū Tau, Viešpatie, už informaciją. Patikrinsiu, kaip Dievą myliu, patikrinsiu. Na, Pilypai, na palauk.

Ir išsiruošė Balčius pas Pilypą Lazdą. Kai Pilypas savo kieme pamatė netikėtą svečią, išsigando.

– Tai bjaurybė. Jeigu nieko nežinočiau, tai ir neįtarčiau, – pagalvojo Balčius., – Dabar matau, kad čia kažkas ne taip.

– Tai ką, vagie, kepurė dega? Pasirokuot atėjau. Sužinojau apie tavo darbelius.

Mato Balčius, kaip išbalo Pilypas, rankos pradėjo drebėt. Dieve, Dieve, gerai, kad apie Brazienės veršį nei Dievulis, nei Balčius nežinojo.

– Kas tau pasakė, kaimyne? – nebeišlaikė Pilypo nervai ir drebėdamas sako:

– Ar atleisi, Balčiau? Atsiskaitysiu ir su tavim ir su Braziene už veršį, kurį pernai iš jos ganyklos pavogiau. Tik neskųsk policijai. Žinai, koks tas viršininkas griežtas, kaip mat uždarys į cypę.

– Jo, jo. Žinau, kad viršininkas apie tave labai prastos nuomonės, visus tavo darbelius žino. Tai sakai, ne tik aš, bet ir Brazienė nuo tavęs nukentėjo? Ak tu, judošiau. Kad pragare ant tavęs velniai jodinėtų. Na, Pilypai, na palauk. Vartysies tu pragaro duobėj per amžių amžius.

Šio straipsnio komentuoti neleidžiama!

Orai Ignalinoje

Naujausiame laikraštyje „Mūsų Ignalina“ skaitykite

Reklama ir skelbimai svetainėje

Add Your Heading Text Here