Šeštadienį Bitininkystės muziejuje vyko graži ir skambi pavasario šventė, skirta bitelėms pagerbti. Galiu pasakyti, kad labai svarbu būti bičiuliais ir susibėgti laikas nuo laiko, idant toji bičiulystė dar tvirtesnė ir bičiuliškesnė būtų. Galiu pasakyti, kad žmonėms patinka pramogauti ir linksmintis, todėl jie buriasi šventėse… Bet šiandien noriu pasakyti, kad daug svarbiau yra dalykai, kurie tik apvilkti šiuo dailiu ir gražiu šventiniu drabužiu.
Netikėti svečiai
Sakyčiau, netikėtas šių metų šventės akcentas – svečiai iš Japonijos ambasados. Jie įenšė savotiško jaudulio ir atrakcijos. Bet… Renginį vedęs Raimondas Bingelis sukvietė svečius svarbiam momentui – vėliavos pakėlimui. Iškilmingą procesą papuošė Ignalinos Miko Petrausko muzikos mokyklos auklėtinė Liepa, skambindama kanklėmis.
Sveikinimo žodį tarė ir Aukštaitijos nacionalinio parko direktorius Gedas Kukanauskas ir Ignalinos rajono savivaldybės vicemeras Manfredas Žymantas.
Šventė prasidėjo degustacija. Medaus skonio naujiena – Vokietijoje tradiciniu tapęs „kreminis“ medus. Su medaus į kremą virsmo procesu supažindino muziejaus „krikštatėvis“
bitininkas Aleksandras Pupkevičius ir UAB „Viskas bitėms“. Iki šiol vis laikinam naudojimui skolinę, šiemet „Brolių medus“ vyrai dovanojo muziejaus bitynui srautinį avilį ir čia pat iš kranelio paleido šviežutėlio šiųmečio medaus. Japonams tai išties buvo atrakcija.
Vėliau visus muziejaus bitininkas Mindaugas Bridžius tiesiog prikaustė prie mini avilio (stikliniame namelyje esančio korio su bitėmis). Jis buvo sugalvojęs ištisą viktoriją, bet pirmoji užduotis užtruko kone valandą įtraukusi visus ir užbūrusi. O reikėjo tik surasti motinėlę…
Muziejaus prieigose veikė pirmojo pavasarinio medaus ir sūrių mugė. Muziejaus sodelyje – vaikų kiemas su „Abrakadabra“. Veiklos užteko ir meninių dirbtuvių mėgėjams. Veikė proginės „Bitės dienos“ monetos kalimas su Mantu, parodomasis midaus virimas ir degustacija su midaus „guru“ Eriku (beje, Japonijos ambasados atstovai labai gerai įvertino midų ir išsinešė jo pilnus krepšius), žolynų skulptūrų rišimas su žolynų žinove skulptore Viktorija, molinės bitės lipdymas su keramike Jolita Bužinskiene, juostų audimas, apyrankių pynimas, vaistingųjų augalų arbatų ragavimas su garsiąja Breidokų šeimyna, tautinis Valdo Gaidelio paveldas „Gaidelio žuvienė“, medienos paslapčių išrišimas su Audriumi; šiaudinių sodų rišimas, natūralaus muilo virimas, vilnos vėlimas su Rieškutėnų amatų centro bendruomene, meduolių dekoravimas su meduolininke Birute.
Vyko ir pažintinės informacinės paskaitos – pokalbiai apie žolynus su biologijos mokslų doktorantu Ainiu (muziejaus darbuotojas). LSMU gyvūnų auginimo technologijų instituto docentės dr. Agilos Daukšienės paskaita „Novatoriški bičių produktų kokybės nustatymo metodai“. Skirtingų Europos monoflonirnių medaus rūšis atradome per kvapą ir skonį programoje „Pažink medų nosimi ir gomuriu“ su medaus somelje, Apiplanet.lt atstove Simona Plaipaite.
Atokvėpio akimirkai – koncertas – „Akustinės gitaros ir vokalo studija“ su balsingąja Agne. Veiksmo ir teigiamų emocijų – į valias.
Neramus žvilgsnis į ateitį
Gaila ir neramu, kad tokiose šventėse pasigendam tų, kuriems būtų pravarčiausia jose dalyvauti. Tai – šalies ūkininkai, bent jau didžioji jų dalis. Bitė – vienas svarbiausių būtybių šioje planetoje. Jei jos nepadulkintų augalų, nieko nebūtų… nebūtų ką veikti ir patiems ūkininkams. Bet ar jie tai supranta? Kai kurie, žinoma, taip… Bet atleiskite už stačiokiškumą, tačiau nemažos dalies ūkininkų visa komunikacija vyksta trepsint mėšlinais čebatais ir dirvone, ir bažnyčioje (ir ten jie nueina pasirodyti), išskirtinai sklandžiai žongliruojant rusiškais keiksmažodžiais. Bendraudamas su tokiu žmogumi, gali tik pagal jo emocijas, veido mimiką ir kūno kalbą maždaug nuspėti, ką jis tau nori pasakyti. Bet… jis – ūkininkas. O pabandyk pasakyti, kad jis nederamai elgiasi… ne ten tepalus pila, neatsakingai laukus tręšia… gamtą niokoja. Kas jam tavo gamta, jei jo tikslas – pinigas ir tik pinigas, kad galėtų išleistų įvairiausiam šlamštui, kuriuo taip pat teršia gamtą.
Pasak paskaitą „Vabzdžių gyvenimo įvairovė“ vedusio garsaus ornitlogo, gamtos fotografo Mariaus Čepulio, yra valstybių, kurios jau skelbia ekstremalią padėtį dėl bičių nykimo. Tokia situacija bręsta ir Lietuvoje. Ir už tai turime būti dėkingi patys sau. Purškiame chemikalais laukus, plikai šienaujame pievas, pakeles, neleisdami sužydėti augalams. Lietuvoje yra apie 400 rūšių bičių. Apie 300 – laukinių, kitos – naminės. Už namines bitutes dar šiek tiek kovoja bitininkai, bet problema ta, kad naminės bitės išmokusios žiedadulkes imti urmu – suskrido į rapsų, grikių lauką ar į kokią liepų alėją, sutvarkė ir grįžo būriu atgal. Jos neskrajoja kaip laukinukės nuo žiedelio prie žiedelio, augančio kažin kur pamiškėse, palaukėse. Tą svarbųjį darbą laukinėje gamtoje atlieka laukinukės. O kadangi jos iš vienos pusės nuodijamos chemikalais, iš kitos puolamos naminių bičių kolonijų, o iš trečios – kankinamos maisto trūkumo, tai perspektyvos, žinoma, akivaizdžios. Nors, ką gali žinoti, gal sulauksime dienos, kai ES skirs paramą savanoriams-apdulkintojams, kurie, gavę finansavimą, visą vasarą lakstys palaukėmis ir pamiškėmis su šepetukais nuo žiedelio prie žiedelio, kad apdulkintų augalus ir vyktų bent koks procesas gamtoje. Viena ranka duodam, o kita – atimam. Deja…
Svarbiausia – šviesti, informuoti žmones. Kad ir žaismingai, kad ir viliojant „saldainiais“ ar kokiomis lengvatomis, bet šviesti. Mes įteikiame vairą visiems, net nenumanydami, kad jie neturi jokio supratimo, kaip surėdytas šis pasaulis ir kur galima vairuoti, į kurią pusę sukti, kokiu greičiu judėti, ir kas bus, jei jie nepaisys dėsnių.
Autorės nuotr.
Šio straipsnio komentuoti neleidžiama!