Ignalinos seniūnija tęsia tradiciją sveikinti savo garbaus amžiaus sulaukusius gyventojus. Praėjusią savaitę su tokia misija seniūnijos darbuotojai ir rajono meras Justas Rasikas vyko prie Vajuonio ežero į Kamšos kaimą pas Vandą Pelenienę, tądien šventusią savo 90-ąjį gimtadienį. Guvi ir linksma močiutė svečius sutiko lauke. Kai jai pristatė naują rajono merą, jubiliatė, kiek pamąsčiusi, sakė: „Naują? Bet aš jo nerinkau…“. Vėliau, jau prie vaišių stalo atsiminė: „Taigi aš Vilniuje tada dar gyvenau…“

Močiutė Vanda šią žiemą pirmąkart praleido Vilniuje prie sūnaus Vaclovo. Iki tol gyvendavo viena kaime. Sūnus Vilniuje, toje pačioje namo laiptinėje, kurioje gyvena, mamai išnuomojo vieno kambario butą. Eidamas į darbą ir iš jo aplanko, aprūpina maistu. Senolė gyvena be rūpesčių: nei kam nors trukdo, nei su marčia bartis reikia, pati, tarsi kaime, savo ūkį tvarko. Idealus variantas.

Močiutė Vanda gimė Panižiškėje, o į Kamšą atitekėjo. Jos tėvų sodyboje dabar įsikūrusi kaimo turizmo sodyba „Pas Bebrą“. Šeimoje augo penki vaikai: brolis ir keturios seserys. Broliukas ir viena sesutė jau Amžinybėje, o trys ilgaamžės seserys dar gyvenimu džiaugiasi. Prieš dešimtmetį dar laikė arklį ir karvutę, sodindavo didelius daržus, dabar prižiūri tik nedidelę daržovių lysvę. Sūnus kas savaitę atvažiuoja, atveža maisto, prineša vandens, malkų, o valgyti močiutė dar pati pasigamina. „Kepu blynus, kiaušinienę, sriubos išsiverdu“, – sako senolė. 

Televizoriaus nežiūri, nemėgsta, mielai klausosi radijo. Kadangi namuose daug knygų, klausiau – ar skaito. „Anksčiau daug skaičiau, dabar akys jau silpnos“, – sakė močiutė. Meras J. Rasikas, sėdėjęs prie knygų lentynų, ištraukė pirmą pasitaikiusią nedidelę knygelę… „Kaip vadovauti“. Dirstelėjęs į puslapius sakė: „Knygelė sena, o patarimai tinka ir šiandienai…“

Iki pensijos dirbo kolūkyje, tarybiniame ūkyje paprasta lauko darbininke. Laisvalaikiu ar lietingomis dienomis, kai kolūkyje darbo nebuvo, daug audė. Iš jos rankomis išaustos medžiagos pagamintas ir puošnus baldakimas Palūšės bažnyčioje. Austi padėjo sesuo, kartu anais laikais net Lietuvos himno žodžius buvo į audinį suguldžiusios. Kolūkių pradžioje, kai už dieną mokėjo ne pinigais, o 200 gramų grūdų, audiniai buvo ir pragyvenimo šaltinis, juos pardavusi, gryną rublį gaudavo.

Vyrą Anapilin palydėjo prieš septynerius metus, su juo išaugino du sūnus – Vaclovą ir Alvydą. Pastarasis, pakirstas klastingos ligos, išėjo dar nė penkiasdešimties neturėdamas. Senolė džiaugiasi penkiais anūkais ir viena proanūke, dar vienas proanūkis jau pakeliui į šį pasaulį. Svečiai linkėjo senolei šimto sulaukti, kad dar visus proanūkius išvystų. Praėjusį savaitgalį jubiliatė į „Žuvėdrą“ buvo sukvietusi visus artimuosius ir gimines, šventė savo jubiliejinę Angelo dieną.

Seniūnas Jonas Polito ir rajono meras senolei įteikė dovanų, linkėjo šviesių, sveikų ir ilgų dienų, visi atvykę sugiedojo „Ilgiausių metų“. Kai visi nusifotografavo, po kurio laiko jubiliatė sunerimo, kad nenusiėmė ant kaktos pakeltų akinių, sakė, ką žmonės pagalvos, tad teko persifotografuoti.

Jubiliatė kaip sutiko visus lauke, taip ant slenksčio stovėdama, visus ir išlydėjo. Su šypsena, pradėdama kelionę į savo dešimtą dešimtį.

Autoriaus nuotr.