Skip to content

Mielagėnuose – ilgai lauktos ir daug žadančios permainos

Lina RAGINYTĖ

Mielagėnuose paskutinės gegužės savaitės įnešė tiek judėjimo, kiek jo nebuvo jau ilgą laiką. Vieną dieną (gegužės 20 d.) į Mielagėnų palaimintojo J. Matulaičio globos namus įžengė naujoji direktorė Milda Dikmonienė, o jau kitą dieną (gegužės 21 d.) jos kvietimu atvykusiai po kelių dienų (gegužės 26 d.) išrinktojo Lietuvos Respublikos prezidento Gitano Nausėdos žmonai Daliai Nausėdienei iškilmingai skambėjo Mielagėnų bažnyčios varpai. 

Netikėtas sprendimas?

„Manau, svarbiausia žmogui – sugebėti pažiūrėti į save kritiškai ir išdrįsti pasakyti tiesą pirmiausia pačiam sau, kol dar neatėjo ir griežtai nepasakė kiti, arba dar blogiau… Laiku susivokti ir atsistatydinti nėra blogai. Blogiau įsitvėrus laikytis to, ko jau akivaizdžiai nebegali. Argi turiu laukti, kol mane, kaip mumiją pradės vedžioti po Mielagėnų globos namus laikydamasis vien principų? 

Mielagėnų globos namus kūriau daugiau nei dvidešimt metų. Nesakau, kad aš nepadariau klaidų. Buvo visko, bet ar matėte, kad kada nors, kur nors viskas eitųsi, kaip per sviestą? Ilgai ruošiausi šiam žingsniui, kandidatų turėjau: ir labai gerų, ir prastesnių, buvo bandyta ir praktikuotis. Deja, teiginys, kad išsilavinimas yra viskas – dar kartą absoliučiai nepasiteisino. Pirmiausia – asmenybė, gebėjimai, o jei visa tai tinka, tai, kaip priedą, gali ir išsilavinimą vertinti. 

Aš juk negalėjau globos namų atiduoti į bet kokias rankas ir atsiduoti tik kunigystei. Kartą prieš šv. Mišias nužvelgiau atėjusius žmones: visų veidai paniurę, liūdni. Net širdį suspaudė. Supratau, kad reikia Mielagėnams emocijos, džiaugsmo, šypsenos, reikia įkvėpti gyvybės. Dvi savaites meldžiausi, prašydamas padėti priimti teisingą sprendimą. Ir atėjo nušvitimas… Iš tikrųjų aš ilgai stebėjau Mildą Dikmonienę: kaip ji organizuoja garsųjį, jau tradiciniu tapusį „Kaimynų pasiutvakarį“, kaip bendrauja su žmonėmis, kaip pasitinka ir palydi. Galiausia – jos nuoširdi šypsena ir juokas yra tai – ko reikia žmogui, kuris nebelabai turi kuo džiaugtis ir tiesiog stumia dienas. O mano tikslas – kad žmonės globos namuose gyventų, o ne tik išgyventų. Tik aš ilgą laiką nežinojau, kaip to pasiekti. Manau, priėmiau teisingą sprendimą. M. Dikmonienė „apšilimą“ padarė jau pirmąjį gegužės savaitgalį, kai mes šventėme Motinos dieną ir sveikinome jubiliatę, 90 metų sulaukusią Valeriją Meilienę. Buvo šventiniai pietūs, smagus koncertas, šokiai.  Nuo šiol globos namuose šv. Mišių metu groja vargonėliai. Mūsų senoliai atgijo akimirksniu. Jos pilna visur ir žmonės tai labai pajuto, lyg atbudo. Ir reikalų visiems visokių atsirado. Ir tai yra gerai, labai gerai. Nepuolu dar ploti rankomis, tai – tik pradžia, bet ji – be priekaištų“, – sakė globos namų įkūrėjas, buvęs vadovas kunigas Marijonas Savickas. 

Ten, kur esi reikalingas

Kad jau taip džiaugiasi kunigas naująja vadove, pasidomėjome, kokie gyvenimo receptai priimtiniausi pačiai M. Dikmonienei. „Man – ne 20 metų ir jau turiu šiokios tokios gyvenimiškos patirties, žinau, kas man yra vertinga, reikalinga. Vadovaujuosi labai paprasta taisykle: ką turi skaniausio – suvalgyk šiandien, ką turi geriausio – sunešiok šiandien. Gyvenu šiandien, čia ir dabar ir darau tai, kas man teikia pasitenkinimą: kasryt nusiteikiu pozityvui, apsirengiu taip, kaip man gražu ir puošnu ir stengiuosi daryti tai, kas patinka ir bendrauti su tais, su kuriais man patinka. Ilgą laiką dirbau savame krašte, visada mylėjau savus žmones, daug organizavau, kūriau, bet vis neįtikau. 

Nežinau, ar supras mane žmonės teisingai… Kai tu atiduodi save pačią ir darbais rodai atsidavimą bei meilę, o tau spjauna į širdį ir pasako, kad šiame rajone tau vietos nėra, tada yra labai skaudu. Buvau bedarbė. Pas tuometinę rajono valdžią kreipiausi dėl darbo žinodama, kad ir vienoje, ir kitoje vietoje reikia specialisto, kaip aš (su mano gebėjimais, kūrybingo ir t.t.). Netikau. Priėmė „reikalingą“ kitomis prasmėmis. Tapau Ignalinos krašto „tremtine“. Gyvenau gimtajame rajone, o dirbau svetimiems. Jiems aš buvau reikalinga. O žinote tą posakį: „Lenkimės prie tų, kurie lenkiasi prie mūsų“. 

Iki šiol dirbau Švenčionių rajono savivaldybėje. Darbas kabinete prie kompiuterio su dokumentais. Nors sąlygos puikios, kolektyvas geras ir draugiškas, bet jaučiau, kad dūstu, nykstu, vis dažniau braunasi liūdesys. Supratau, kad privalau keisti kažką. 

Su tėveliu, kunigu Marijonu, palaikome nepertraukiamą ryšį, kartu bendrus projektus rengiame jau nuo 2002 m. Turėdami laiko pasikalbame ir apie nerimą keliančius dalykus. Pasirodo, sutapo taip, kad aš ieškojau, kur galiu save kūrybingai realizuoti, o tėvelis ieškojo, kas padėtų jam pasiekti jo užsibrėžtą tikslą ir… viskas įvyko laiku ir vietoje. 

Kai pirmą dieną grįžau po darbo, jaučiausi labai keistai. Tikėjausi slegiančio nuovargio – juk visą dieną po dviejų aukštų pastatą bėginėjau pas žmones – bet jaučiau pakylėjimą, džiaugsmą. Netiesa, kad senyvi žmonės atima energiją, išvargina, išsekina ir panašiai. Jei tu jiems dovanoji dėmesį, gerą nuotaiką, jie tau atsako tuo pačiu. Kad būtum laimingas ir jaustumei pasitenkinimą darbu, eik ten, kur esi reikalingas. Tik dalindamas laimę kitiems, pats tapsi laimingu. Supratau, kad man gera… “, – pasakoja direktorė M. Dikmonienė.

Šiuo metu globos namuose gyvena 68 gyventojai. Dirba 28 darbuotojai. Žinoma, kad senoliams būtų skiriama dar daugiau dėmesio, reikia geresnio finansavimo, daugiau personalo. Tai kol kas – misija neįmanoma. Tačiau naujoji vadovė, pati išbandžiusi savanorystės darbo vaisius įvairiose srityse, kviečia ignaliniečius savanoriauti Mielagėnų globos namuose. Iš pradžių galima tik atvažiuoti apsižvalgyti, susipažinti. Savanoriai globos namuose – tai žmonės, norintys ir galintys pabendrauti su čia gyvenančiais žmonėmis. Pakalbėti su jais, paskaityti, pažaisti šaškėmis, gal rankdarbiais užsiimti, o gal „papolitikuoti“, ar tiesiog išvežę į lauką nevaikštančius žmones pasivaikščiotų drauge su jais. Globos namų gyventojams labai trūksta tokios draugystės. 

Svečiuose – Diana Nausėdienė

Kaip jau minėjau, M. Dikmonienė pagal galimybę savanoriauja įvairiose srityse. Daugiausia, žinoma, muzikuoja. Groja įvairiuose renginiuose, dovanodama savo laiką, talentą, ir net resursus. Paskutinė nauja veikla – G. Nausėdos koordinatorė Ignalinos rajone. Būtent taip ji užmezgė glaudų ryšį su Nausėdų šeima ir jų aplinkos žmonėmis. Bendri susitikimai, šventės. 

Taigi, tikrai neatsitiktinai ir į Mielagėnus atvyko išrinktojo prezidento Gitano Nausėdos žmona Diana Nausėdienė su viešųjų ryšių specialistėmis. Ta proga kunigas M. Savickas viešnias, einančias Mielagėnų gatvėmis, pasitiko iškilmingai – skambant bažnyčios varpams, o pačioje bažnyčioje –  grojant Mendelsono maršui. 

D. Nausėdienė aplankė ir pakalbino senelius, pasikalbėjo su administracija, žadėdama sugrįžti čia dažniau. 

Dar kartą pasitvirtina teiginys, jog Viešpaties keliai – nežinomi. Mes esam tik mažytės figūrėlės milžiniškoje Visatos šachmatų lentoje. 

Autorės nuotr. 

Share on facebook
Share on twitter
Share on linkedin

1 komentaras

  1. Citata – ,, … Netiesa, kad senyvi žmonės atima energiją, išvargina, išsekina ir panašiai. Jei tu jiems dovanoji dėmesį, gerą nuotaiką, jie tau atsako tuo pačiu. Kad būtum laimingas ir jaustumei pasitenkinimą darbu, eik ten, kur esi reikalingas. Tik dalindamas laimę kitiems, pats tapsi laimingu … ” Nu kaip taip taikliai pasakyta, kad net per širdį……


Pridėti komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *