Skip to content

Garbinti ar gerbti?

Irena ŠALTIENĖ

Kažkada buvau susitikime su  istorike, žurnaliste Gražina Sviderskyte.  Ji tyrinėjo Dariaus ir Girėno istoriją. Dabar jau išleista solidi jos knyga ,,Lituanika. Nematoma pusė“. Autorė  daug  studijavo Čikagos (JAV) archyvus. Atskleidusi  ten surastus faktus šiek tiek patamsino mūsų Atlanto lakūnų aureolę, tačiau kritiškai mąstančiam tautiečiui Dariaus ir Girėno žygdarbio šviesa nenublanko.

Labai įstrigo minimos knygos autorės mintis, jog mūsų tauta savo didvyrius garbino, o ne gerbė. Garbinti lengviau: nereikia niekuo domėtis, o jeigu randi kur nors parašyta kitaip negu mūsų galvose susiklostęs pasakojimas, paprasčiausiai atmeti lyg ir kokią priešų išgalvotą versiją. Autorė įtikinamai patvirtino mintį, kad Darių ir Girėną mes garbinam kaip ikoną, tačiau gilintis nei į jų gyvenimus, nei į jų skrydį per Atlantą nenorėjom, manydami, jog jau viskas pasakyta. O gal net bijodami kitokios tiesos, kad didvyrių žygis nebuvo parengtas nei techniškai, nei teisiškai. Gal dėl to jis baigėsi tragiškai.

Man rodos, kad mūsų tauta tarsi ,,užsiciklino“: mes, lietuviai, buvom nuolat skriaudžiami, nes tik mus kankino ir lenkai, ir vokiečiai, o daugiausia – rusai, tarsi į Sibirą vežė tik lietuvius, ten kentėjo tik lietuviai, todėl dabar reikalaujam, kad už mūsų kančias kažkas nuolat būtų keikiamas. Juk Sibire  kankinosi daugelio tautybių žmonės, o gal daugiausia – rusai. Ir niekas mums nieko neatlygins, nes tie, kurie kankino,  jau seniai dega pragare.

Neseniai nuskambėjo Stanislovo Tomo vandališkas poelgis, kai jis kūju daužė generolo Vėtros atminimo lentą ant Mokslų akademijos sienos. Šlykštus tas veiksmas, nepateisinamas. Jam tereikėjo dėmesio, kad surinktų reikiamą skaičių parašų kandidatuoti į Europarlamentą. Dėkui Dievui, nepavyko surinkti. Vadinasi, mūsų piliečiai pakankamai sąmoningi ir jų taip lengvai ir brutaliai neišprovokuosi. Kita vertus,  nereikėtų per daug garbinti politikos ar karo veikėjų. O lenta pažymėta vieta jau pretenduoja į garbinimą. Tai tarsi smūtkelis mūsų pakelėse, ties kuriuo reikia nukelti kepurę ar net persižegnoti. Tačiau karų ar kokių perversmų metu niekas nežino, kaip gali žmogus pasielgti. Jo elgesį dažnai nulemia  aplinkybės. O jos, kaip žinia, keičiasi, todėl visada bus nepatenkintų perdėtu herojaus garbinimu. Visada bus tokių, kurie turės kitokį požiūrį į istorinį veikėją, nebūtinai teigiamą. Kas kita menininkams, mokslininkams niekada nebus pagarbos per daug. Bent jau priešininkų galės būti mažiau, nes jie nežudė, negriovė, o kažką atrado, sukūrė, pastatė

Ir čia nereikėtų sekti sovietmečio mada, kai kiekviename mieste / miestelyje privalėjo būti paminklas Leninui. Kuo daugiau afišuojama, tuo labiau tyčiojamasi ir niokojama. Visur reikia santūrumo. Pogrindžio kovotojai prieš sovietų brutalumą nusipelnė, kad juos gerbtume, įrašydami juos į istoriją, kapavietes meniškai paženklindami ar pan. To užtektų, o tie paminklai paminklėliai, nuolat puošiami ir gėlėmis… ir plastikinių indų liekanomis po eilinių kažkieno išgertuvių. Mes juos pastatome pagarbai, bet negalim apsaugoti nuo patyčių. Visada buvo vandalų ir bus, nes tai neišnaikinamas gaivalas.

Pagalvojau – gerai, kad dar nepastatė kokio paminklo ar lentos prie kokios mokyklos neprikalė mūsų Rūtelei – plaukikei Rūtai Meilutytei, kurios gražūs rezultatai pasiekti gal ir dopingui padedant…

Katalikų bažnyčiose iškilmingesnės  pamaldos baigiamos  tokia giesme: ,,Garbinkime…“  Garbinkime Dievą, Žmogų gerbkime, ir ne tik kuo nors pasižymėjusį… Gerbkime kiekvieną, gal tada vandalai rečiau kūjais darbuosis.

Šio straipsnio komentuoti neleidžiama!