Skip to content

Lietuva turi galimybių išlikti

Irena ŠALTIENĖ

Pokalbis su Dalia Mikėnaite-Sabaliauskiene. Ji gimė ir augo Ignalinoje, studijavo Rytų kalbas ir kultūrą, mokėsi Irane, gyvena Vilniuje, toliau mokosi, kuria ir vykdo įvairius tarptautinius socialinius projektus.

1. Kai kas skelbia Lietuvos išnykimo pavojų? Kokią Lietuvos ateitį matote Jūs?

Lietuva išliks, tačiau mums visiems reikia dėl jos pasistengti. Vaikams nuo mažų dienų reikia diegti tautiškumo pagrindą, auginti patriotus. Tautiškumo suvokimas yra labai asmeniškas dalykas, tad padėję gerus pagrindus galėsime nebijoti, kad svetur gimę lietuvių vaikai save laikys lietuviais, o ne tos šalies tautiečiais. 

Labai džiaugiuosi ir manau, kad yra sveikintina tai, kad grąžinta privaloma karinė tarnyba. Man labai patinka Izraelio pavyzdys, kur karinė tarnyba privaloma tiek vyrams, tiek moterims. 

Sekantis klausimas turėtų būti dvigubos pilietybės įteisinimas. Mano manymu, Lietuvai tai tikrai atneštų daug naudos, išsaugotume didesnį savo piliečių skaičių. Taip pat turėtų būti dažniau prisimenama Lietuvos istorija, ji turėtų būti neatsiejama mūsų kasdienybės dalis. Ne tik mokyklose ar universitetuose, ji turėtų būti integralesnė. Galbūt reikia daugiau filmų, serialų apie Lietuvos istoriją ar paremtų Lietuvos istorija dramų, veiksmo filmų, kompiuterinių žaidimų, informacinių plakatų miestuose. Žmonės turi jaustis savo šalies šeimininkais ir tai turi būti mūsų istorija, o ne valstybės (su kuria mūsų žmonės nesitapatina).

2. Per 26 Nepriklausomybės metus netekome beveik milijono gyventojų. Kodėl žmonės bėga iš Lietuvos?

Iš dalies tai kelerius metus vykdytos (kuomet stojome į ES) valstybės politikos padarinys. Pamenu, kad tuo metu buvau gimnazistė ir mums buvo diegiama, kad esame ES piliečiai, visi labai džiūgavo ir tuo metu buvo pamirštas tautiškumas. Įstojimas į ES garantavo mums laisvą kapitalo ir darbo jėgos judėjimą. „Atsidarė“ visos Europos sienos, žmonės pasijuto kosmopolitais. 

Turbūt dauguma geresnio gyvenimo ieško, bet kaip sakoma, visur gerai, kur mūsų nėra. Visur reikia dirbti, kad užsitarnautum vietą po saule. 

3. Ką galvojate apie tradicinės šeimos nykimą?

Reikėtų apsibrėžti sąvoką, kas yra ta „tradicinė šeima“. Senjoras šią sąvoką gali suvokti vienaip, o 20 metis jaunuolis – kitaip. Vienam tradicija iškart vesti moterį, kurią išrenka tėvai, kitam natūralu kelerius metus su ja pagyventi, kad geriau pažintų ir nuspręstų, ar nori tuoktis. Kuris bus teisus? Galbūt kiekvieni laikai turi atitinkamas vertybes, kurios nebūtinai turi sutapti su praėjusių kartų vertybėmis? 

Galėčiau palyginti iraniečių ir Lietuvos jaunimo nūdieną. Irane praktiškai visos šeimos yra tradicinės (kaip tą galima suvokti pačia konservatyviausia prasme). Dažniausia ir nuotaką ar jaunikį savo atžalai parenka tėvai. Vaikai gyvena tėvų namuose iki tol, kol neveda, neišteka. Dirbdama afganistaniečių pabėgelių vaikų mokykloje, susipažinau su savo vienmete (29 m.) mergina, ji nebuvo ištekėjusi ir gyveno kartu su savo tėvais. Mama ieškojo jai vyro, „komendanto valanda“, kuomet ji jau privalo būti namuose, buvo 19 val. Kur nors norėdama išeiti su draugėmis, turėjo atsiklausti tėvų, vaikinų draugų turėti negalėjo. Turiu ir daugiau tokių jaunimo pavyzdžių. Taigi, pagyventi kartu keletą metų ir tik tuomet tuoktis, negali. Mane sužavėjo pagarba, rodoma šeimai, tėvams, žmonai, vyrui. 

Pažvelgusi į Lietuvos pavyzdį, nemanau, kad čia tradicinė šeima nyksta, ji tiesiog įgauna modernių bruožų, prisitaiko prie laikmečio. Vienintelis dalykas, kuris mane gąsdina, yra PAR, Ispanijos, Švedijos pavyzdžiai, kur įteisintos homoseksualių asmenų santuokos. Teko bendrauti su susituokusių gėjų pora, gyvenančia PAR. Jiems tai atrodo natūralu ir jie tiesiog džiaugėsi gyvenimu, tačiau tokio tipo sąjungos įteisinimo Lietuvoje, bent jau kolkas, neįsivaizduoju. 

4. Per pasaulį ritasi homoseksualizmo bangos? Ką Jūs į tai?

„Visokių žmonių yra, visokių reikia“. Kol šie žmonės viešai nedemonstruoja savo pažiūrų, nedaro įtakos vaikams, jaunimui, tol išlieku neutrali šiuo klausimu. Tačiau panašu, kad kuo toliau, tuo daugiau homoseksualių žmonių užima atsakingus postus, galbūt net formuoja valstybės politiką. Tai, manyčiau, nėra pagirtina praktika, tačiau kitaip negali būti užtikrintos žmogaus teisės ir laisvės. Kyla klausimas, kiek kito žmogaus laisvė gali riboti ir daryti įtaką kito žmogaus laisvei…

5. Prisimenate, kai buvote gimnaziste, reikėjo skaityti knygas. Kitiems tai buvo katorga. Koks Jūsų santykis su grožine literatūra dabar? Kurį autorių iš vidurinio mokslo laikų manote vertu dėmesio net dabar? Kuris mokykloje dėstomas dalykas yra reikalingiausias dabar?

Skaitau daug knygų. Tiesa, daugiausia mokslinę literatūrą, straipsnius. Stengiuosi skaityti skirtingomis kalbomis. Manau, kad geriausia kūrinį galima suvokti skaitant jį originalo kalba, tuo pačiu gerėja ir kalbos įgūdžiai. Grožinė literatūra man yra tarsi desertas, kurį leidžiu sau retokai. Paskutiniu metu skaičiau Ibn Hazmo „Balandės karolius“, Nizami „Leilą ir Medžnūną“. 

Iš mokyklos laikų labiausiai vertinu Balio Sruogos „Dievų mišką“. Man šis kūrinys paliko gilų atsiminimą, manau jis buvo ir bus aktualus ir būtinas perskaityti kiekvienam. 

Daug mokykloje dėstomų dalykų yra reikalingi dabar: istorija, geografija, kalbos. Juokinga (ar liūdna) istorija man nutiko su rusų kalba. Paauglystėje į rusų kalbos pamokas žiūrėjau kritiškai ir visuomet sakiau, kad šitos kalbos dėl savo įsitikinimų niekuomet nesimokysiu! Todėl antrąja kalba mokykloje pasirinkau vokiečių kalbą. Vos tik pabaigusi gimnaziją ir įstojusi į universitetą Vilniuje, pradėjau to gailėtis. Pamačiau kaip tos rusų kalbos reikia, o ypač jos prireikė studijų metais pradėjus dirbti. Teko greitai mokytis, čia man padėjo filmai, įgarsinti rusų kalba, ir vyras, kuris puikiai moka ją. Dabar darbe labai dažnai reikia šios kalbos ir džiaugiuosi ją mokėdama. Taip pat patirtis, studijuojant užsienyje, rodo, kaip gera gebėti bendrauti su visais žmonėmis, nesvarbu ar jie moka anglų ar rusų kalbą. Taip ir nutiko toks kuriozas, kad be galo reikalingo dalyko mokykloje nesimokiau.

6. Kuris Jums artimesnis gyvenimo būdas Lietuvoje: miesto ar kaimo? Kodėl? Gal ateityje visa Lietuva tilptų į 3 miestus, o kaimai visai išnyktų? Gal taip ir būtų gerai?

Man patinka priemiestis. Taip ir gyvenu, šalia Vilnius, tačiau už lango miškas, o kieme mano gėlynai bei daržas. Negaliu gyventi be miesto šurmulio, tačiau ir be savo gabalėlio žemės sunku būtų.

Kaimų mažėja ir mažės, bet visiškai neišnyks. Tiesiog susikoncentruos didžiųjų mietų rajonuose. Žmonėms kaimo, ramybės, gamtos reikia, nemanau, kad būtų gera idėja apgyvendinti visus lietuvius 3 miestuose J

7. Kodėl Lietuvoje taip negerbiama žmogaus gyvybė? Žudomi vaikai, žūsta avarijose, muštynėse, daug savižudybių… Gal tai susiję su silpnėjančia religijos įtaka?

Ar tikrai taip yra? Žiniasklaida didele dalimi formuoja mums tokį Lietuvos įvaizdį. Dėl šios preižasties lietuviškos televizijos nežiūriu. Mano nuomone, tai neigiamos informacijos pliūpsnis, dažnai subjektyvus ir siauro spektro. Paskaitau naujienas internete, dažniausia 15min.lt, BBC, Al Jazira.

Dėl religijos įtakos silpnėjimo sutinku, kuo toliau, tuo ji labiau tolsta nuo Lietuvos žmonių. Tikinčiu žmogumi būti tarsi reiškia, kad esi „atsilikęs nuo gyvenimo“, dauguma užsiėmę karjera, kelionėmis, kurpia „pasaulio užkariavimo planus“. Galbūt bažnyčia nespėja su dabartiniu gyvenimo tempu ir jaunam žmogui ji nebeatrodo patraukli? Taip pat manyčiau, kad tikėjimo vietą pamažu užima komercija. Visuomenė tampa pernelyg vartotojiška. Sekmadieniais žmonės vietoje bažnyčios keliauja į prekybos centrus.

Iš kitos pusės žiūrint, į žmogaus dūšią neįlįsi. Galbūt tiesiog keičiasi tikėjimo forma? Galbūt žmonės tiki ir suranda savo asmeninį ryšį su Dievu, kuriame kartais bažnyčiai vietos nelieka? 

Bet kokiu atveju, jei žmonės gyvenime laikytųsi 10 Dievo įsakymų, viskas būtų daug paprasčiau.

8. Ar yra MEILĖ? Gal atsimenat kokį meilės posmą lietuvių, persų kalba? Gal kokį autorių iš persų kultūros galite pacituoti farsi kalba

Meilė tikrai yra, su visa gausybe savo spalvų: meilė tėvams, meilė artimui, meilė mylimajam, mylimajai, meilė tave supančiam pasauliui, meilė kūrybai, vykdomai veiklai. Be meilės gyvenimas netektų prasmės, žmogus būtų tuščias. Žmogų kiekviename žingsnyje turėtų lydėti meilė, neabejingumas vienas kitam bei aplinkai, taip pasaulis taptų daug geresnis. Ir nereikia grandiozinių planų, tiesiog pradėkime nuo savęs. Jei nors vienas žmogus paseks mūsų pavyzdžiu, tai jau didžiulis laimėjimas. Geras pavyzdys užkrečiamas.

Hafezas (apie 1320–apie 1390) – persų lyrikas, kurio poezijos galima rasti daugelio iraniečių namuose, jo eilėraščių mokomasi atmintinai. Per šventę Shabe Yalda persai buriasi, sugalvodami norą, sukalbėdami specialią malda ir versdami Hafezo knygos atsitiktinį puslapį bei besdami pirštu į eiles. Tai ir yra atsakymas į užduotą klausimą. Kuomet studijavau Teherano universitete, mes netgi turėjome atskirą paskaitų kursą, kurio metu analizavome Hafezo eiles. 

Be galo mėgstu persų pasakymą, kad moters plaukai vyrui yra Dievo duotas vedlys į dangų. Tai atsispindi ir Hafezo poezijoje. Žmonės taip pateisina ir hidžabo dėvėjimą.

Ačiū už pokalbį!

Nuotrauka iš asmeninio D. Mikėnaitės archyvo

 

Šio straipsnio komentuoti neleidžiama!

Orai Ignalinoje

Reklama ir skelbimai svetainėje