Rytas. Dar tik penkios. Einu miško taku Meironų kaimo link. Po kojomis tyliai spragsi sausi pušų spygliai, o padai slidinėja jų paviršiumi, tarsi ledu.
Virš galvos bedugnis Dangus, o į jį įrašytos tamsios žalios pušų viršūnės. Viršūnės supasi ir ošia. Kaip gera ir lengva alsuoti šituo oru. Einu ir nenoriu nieko galvoti, tik žiūriu į ošiančias pušų viršūnes. Galima tingiai ištiesti ranką, išpešti smilgą ir nubraukyti jos žalsvą, dar nespėjusį sumedėti stiebelį, galima pasekti vabaliuko kelią, kuris ropoja žolėje ir pasiklysta.
Kokia paslaptinga rytmečio tyla! Tyla kartais užspringsta. Tyla nebūtų tyla, jei tuo metu gyvybė žemėje nekalbėtų pašnibždomis.
Pasiilgstu tos kaimo idilės, todėl gerte geriu tas rytmečio spalvas, garsus ir balsus.
Šitą mišką aš pažįstu kaip savo kiemą, o pro retus medžius matau vaiskią Lūšių ežero juostą. Ežeras pamažu prisipildo garsų, poilsiautojų klegesio ir dieną įtraukia į nesibaigiantį maratoną. Ežero tylą retkarčiais sudrumsčia irklų girgždėjimas – žvejai dar iš vakaro užsiima nužiūrėtas žvejybai vietas. Aplenkdami žvejų užimtas teritorijas, apiplauki vandens lelijomis apsidabinusią salą: čia švenčiamos Sekminės – su vaišėmis svečiams, su kepta kiaušiniene iš šimto kiaušinių, čia puiki vieta maudynėms.
Netikėtai greitai bunda Meironys, kviesdamas pas save vingiuota kelio juosta.
– Labas rytas, – sakau bundančiam kaimui. Iš laukų šiltas vėjelis atnešė gaivių, svaiginančių vasaros kvapų. Šalia kaimo paskendęs gėlėse kryžius: puokštė lauko gėlių – rugiagėlės, ramunės su auksinėmis saulutėmis žieduose. Lauko gėlės kaip talismanas, kaip žmonės, kurie yra laukiami ir pasiilgstami. Ir kregždės, aplipusios telefono laidus, primena muzikinę penklinę. Iš tolo darželyje matosi ryškiu raudoniu degte degantis aguonų plotelis, o kairėje, prie senos trobelės, pilnas kiemas vištelių. Einu per visą kaimą, o grįžtu jau kaip saviškė. Eini ir matai – namai laukia atvėrę akis, o langai žvelgia į mėlyną dieną. Pati didžiausia šio kaimo dovana – jo žmonės. Čia žmonės kūrė gyvenimą sau. Kokie šilti šio kaimo žmonių prisiminimai!
Ak, kaip skauda širdį, žvelgiant į liūdnas žilų močiučių akis. Yra laiko prisėsti ant akmens ir pasiklausyti kaimo naujienų apie ankstyvąsias bulves, kurias jau galima kasti, apie agurkus ir kiaušinius, kurių prireiks poilsiautojams, regis, tokia sava, tokia girdėta ir tokia amžina, kaip šią akimirką beauštanti vasaros diena Meironų kaime.
Seni žmonės sako, kad Duona, kurią jie augindavo, skaniausia, kai prie jos prisideda suartos žemės kvapas. Gal tai ir tiesa…
Šiltą vakarą kieme ant suolelių pypkiuoja pensininkai. Kvepia alyvos. Protarpiais, mašinai praūžus, pasidaro taip tylu, kad girdėti uodą zyziant. Ak, koks malonumas basomis paliesti nuostabią ir kvapią Meironų kaimo žemę!
Surinksiu pačias gražiausias kaimo laukų gėles ir padėsiu prie kryžiaus.
Iš tolo banguoja Lūšiai. Šviečia saulė, permatomos bangos ritasi į krantą, o virš bangų – baltų paukščių riksmas. Baltieji paukščiai skraido virš ežero, nuskrieja už miško ir vėl grįžta, kaip kelionių šauksmas, klykdami vasaros šauksmu…
O koks Dangaus mėlynumas viršum Meironų kaimo, viršum laukų su griežlėmis ir vieversiais…
Ežero vanduo, vilnijantys, žydintys gėlių laukai – kas sugalvotų gražesnį derinį?
Tai ko dar prašyti Likimo?…
P. S. Birželio 8 d. Meironys švenčia 465-ąsias kaimo įkūrimo metines.
Valdo Martinkaus nuotr.
1 komentaras
Ne tik Meironys bet ir dauguma aplinkinių kaimų švęs pirmąjį paminėjimą 1554 metais. Plius noriu atkreipti dėmesį, kadangi kai kur yra pateikiama klaidinga informacija, pagal Lietuvos vietovardžių geoinformacinę bazę, Lūšiai skalauja tik mažytę pietinę kaimo dalį. o viskas kas yra Pabiržės rago šiaurėje priklauso Asalnų ežerui ir Dringykščia yra Asalnų intakas.
Šio straipsnio komentuoti neleidžiama!