Kiškiakopūsčio gumbai su lig kriauše

Pranas ZUBRICKAS

Nėra tokio žmogaus, kuriam nebūtų pažįstamas ūksmingose miškuose, gojeliuose augantis paprastasis kiškiakopūstis. Žinoma, esame visi ragavę jį. Kai kam jis labiau patinka nei rūgštynės, bet piktnaudžiauti  šiais augalais neverta dėl juose esančių oksalatų. Kiškiakopūsčių gentyje yra apie 700 rūšių, kurios labiausiai paplitusios Amerikos žemyne. Yra daug sukultūrintų, dekoratyvinių kiškiakopūsčių, auginamų darželiuose. Viena rūšis – raudonasis kiškiakopūstis – „pabėgo“ iš darželių, sulaukėjo ir kaip ir kita darželio gėlė – saulutė – tapo daugeliui  sodybose nepageidautinu floros atstovu. 

Egzotinių modernių augalų kolekcionieriui įdomus gumbinis kiškiakopūstis, kurio kilmė yra P. Amerikos Andų kalnynas. Jo lapai trilapiai, kaip dobilo, žiedai geltonai oranžiniai, bet sėklos nevaisingos, dauginamas smulkiais gumbais. Pradžioje sodinamas kovą į vazonus, persodintas į atvirą gruntą, subręsta per 8 mėnesius. Gumbai su akutėmis, geltoni, rausvi arba purpuriniai. Jose susikaupia iki 22–25 proc. krakmolo, oksalatai iš gumbų šalinami juos mirkant ir pašaldžius, tuomet  įgauna malonų skonį. Tai labai mėgstama indėnų daržovė, konkuruojanti su bulvėmis. Europoje nelabai paplitusi kultūra, bet gana populiari N. Zelandijoje, ten net vadinama N. Zelandijos jamsu. 

Valgomi virti, žali, kepti. Vartojami kaip lapinė daržovė, valgomi lapai ir jauni stiebai. Ši egzotinė kultūra vertinga dar ir tuo, kad neturi šansų sulaukėti, kaip jos giminaitis – raudonasis kiškiakopūstis, nes neplinta sėklomis. Plačiau paplisti šiam augalui trukdo šviesos trūkumas: kaip ir daugelis kultūrų iš pietinių kraštų, kiškiakopūstis yra trumpadienis, jam optimalus šviesos periodas 11–13 valandų. Paradoksalu – kai ilgesnė dienos trukmė, nenoriai formuojasi gumbai.

Share on facebook
Share on twitter
Share on linkedin

Dar nėra komentarų, būkite pirmasis pakomentavęs!


Pridėti komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

Orai Ignalinoje


Reklama ir skelbimai svetainėje