Jei kartais kas nors nebuvote šeštadienio vakarą Palūšės valtinės-baro atidaryme ir drauge nešventėte Palūšės valtinės 60-mečio, pasakysiu, kad labai daug praradote. Na, čia tuo atveju, jei jums koks 10 metų ką nors reiškia?
Norint pasiruošti geram šuoliui, reikia gerai įsibėgėti, kitaip tariant, žengti šiek tiek atgal… Mums prireikė atitolti net šešis dešimtmečius. Aukštaitijos nacionalinio parko komanda, priešakyje su Sigute Mudiniene bei Ignalinos viešosios bibliotekos Palūšės filialo bibliotekininkė Rita Ramanauskienė nužėrė laiko dulkes nuo krašto istorijos ir leido visiems pasižvalgyti po praeitį.
Koks šių žmonių įdirbis atliktas iki šio vakaro, geriau nė nežinoti. Susirinktas didžiulis būrys instruktorių, kurie visą šį laikotarpį, keisdami vienas kitą, mokydami ir dirbdami kartu, kūrė Palūšės valtinės istoriją. 12-os vyrų būryje – viena moteris, būdama 16-os pradėjusi instruktorės karjerą ir sugebėjusi pelnyti svečių pagarbą: „Už moterišką įžvalgą ir gudrumą“. Kiekvienas iš šių žmonių turėjo ką prisiminti, ką papasakoti. Būta ir rimtų iššūkių, ir šmaikščių istorijų, ir net dramatiškų meilės nuotykių, apie kuriuos kažkaip labai aptakiai kalbėjo instruktoriai. Nors ne vienam iš instruktorių tai buvo postūmis imtis šio „amato“. Ne tik graži ANP gamta juos vertė tikrai sunkiai dirbti. Iš kur tai žinau? Nors buvau visai mažytė, bet girdėdavau (žinoma slapta) suaugusiųjų pokalbius. Kadangi mano senelis Albertas Raginis, dirbdamas visai kitą darbą, vasaromis „persibazuodavo“ į Palūšę ir tam reikalui buvo net nusipirkęs katerį, kuriuo plukdydavo poilsiautojus. Taigi, kaip bežiūrėtum, turbūt nerasi Ignalinos krašte šeimos, kuri vienaip ar kitaip nebūtų susijusi su Palūše ir jos istorija. Kas valgį ruošdavo, kas medicininę pagalbą teikė, o kas žygius organizuodavo…
Kruopščiai dirbančioms S. Mudinienei ir R. Ramanauskienei pasistengus, panaudojus visą turimą informaciją ir pridėjus dar visų kitų žmonių prisiminimus, galima tokį romaną, paremtą tikrais įvykiais, parašyti, jog ši knyga taptų skaitomiausia ne tik šalyje. O kad knygos turi ateitį – galite net neabejoti. Taigi, gera pradžia – pusė darbo…
„Šiandien iš tikrųjų yra šventė. Čia paminėti istoriniai faktai tikrai ne visiems buvo žinomi. Noriu padėkoti kiekvienam instruktoriui, kiekvienam pamenančiam Palūšės istoriją, ir žinoma, subūrusiems čia visus kartu.
Mūsų Palūšės ir mūsų Ignalinos ateitis yra mūsų pačių rankose. Vienas iš jūsų paminėjo, kad visos linksmybės ir turistų srautai buvo gal vos trisdešimt metų, paskui – kažko pritrūko. Vien tik sienų uždarymas tikrai nelemia visko. Yra ir kiti aspektai. Apie politiką aš tikrai neklabėsiu. Tiesiog noriu pasakyti vieną dalyką – absoliučiai visur yra reikalinga evoliucija. Tad kviečiu kiekvieną iš mūsų prisidėti prie rajono, prie Palūšės ir pačios valtinės evoliucijos. Tai, ką mes šiandien matome aplinkui – yra tiktai pradžia. Sugrįš pas mus turistai. Ir nebūtinai iš to krašto, iš kuriuo važiuodavo anksčiau, bet mes turime visą Europą, ir ne tik ją. Dar kartą visiems dėkoju…“ – sakė rajono meras Justas Rasikas.
Meras visiems pasakotojams įteikė po atminimo dovanėles – albumą „Ignalina dangaus takais“, o ANP komanda – kepurėles, marškinėlius, visada priminsiančius Palūšę ir jos istoriją.
Pradžioje minėjau, kad visą dešimtmetį peršokome į priekį. Tikrai taip. Staiga išsilaisvinome iš to kažko… Senojoje Palūšės valtinėje suveikė laiko mašina. Ir nors iš pradžių viska atrodė kiek bauginančiai, iš tikrųjų viskas buvo puikiai. Didžiulė erdvė pačioje valtinėje virto baru kairėje pusėje, dešinėje – scena. Atviros sienos į prieplauką, ežerą ir mišką suteikė keistos magijos. Fone – muzika, neužgožianti gamtos, o net priešingai – papildanti ją. Tvyrojo keistas lengvumas. Susitiko maži ir senjorai, jaunimas ir brandūs žmonės. Kas gurkšnojo mėgstamus gėrimus, kas užkandžiavo, kas tiesiog kalbėjosi, o kažkas maudėsi, plaukiojo valtimis ar vandens dviračiais. Užgrojus „Baltajam kirui“, daugelis suskubo įsilieti į minią ir pritariamai dainuoti.
Netiesa, kad mes nemokame linksmintis, netiesa, kad Palūšėje nėra ką veikti… Tiesa ta, kad mes tik bijome pokyčių…
Už kurį akmenėlį ar šviesos srautelį kam dėkoti – nevardinsiu. Te galiu pasakysi, kad tai – visų vieningas darbo rezultatas.
Autorės nuotr.
2 komantarai (-ų)
Labai puiku.
Būtinai atvažiuosiu aplankyti, vien dėl progos primyžti į lūšius.
Šio straipsnio komentuoti neleidžiama!