…Jei moteris pakėlė kūdikėlį, ji laiko visą žemę.
Ir todėl, tiktai todėl, Jinai šventa…
E. Mieželaitis

Vis girdžiu, kad Lietuvoje vis dar nepaisoma LYGIŲ GALIMYBIŲ įstatymo: tai valdžioje moterų per maža,  tai į Prezidentus kandidatuoja vos viena (buvo kita, bet pasitraukė), tai kažkoks darbdavys  verčiau pasirinko vyruką, atmesdamas moters su dviem aukštaisiais  kandidatūrą… Netgi siūlomos būsimų seimūnų kvotos: tiek ir toks procentas turi būti moterų. Visai kaip tarybiniais metais. Komunistų partijoje pageidautina / privaloma:  tiek procentų darbininkų, valstiečių, inteligentų, vyrų, moterų, dar nacionalinių kadrų ir t. t. Niekas nepasikeitė. Vis kažkas diskriminuojamas tai pagal lytį, tai pagal tautybę, tai pagal išsilavinimą. Negerai šitaip. Negerai. Juk mes kuriam gerovės valstybę, taigi niekas neturi būti nuskriaustas.

Bet ką daryti su ta Gamta / Dievu. Ėmė ir sukūrė mus dvejopus: vienus sėjančius gyvybę, kitas gimdančias tą gyvybę. Naujam žmogui į mūsų žemę atvesti būtinai reikia abiejų ir nevertinkime, kuris čia svarbesnis

Tik moteriai sunkesnis uždavinys – per skausmus pagimdyti ir nors kiek paauginti. Nors dvejus metus. Nes tiek būtinai reikia , kad mažas žmogutis pajustų, kas yra MEILĖ. O ją gali duoti tik biologinė motina, jeigu ji turi pašaukimą motinystei. Valstybė / globėjai gali suteikti pastogę, parūpinti duonos ir aprengti, bet atskleisti Meilės svarbos žmogaus gyvenime vargu. Šitai greičiausiai ateina per kraujo ryšį. Taigi.

Atrodytų, kiek daug patriotų ir patriočių Lietuvėlėje: tik žygiuoja, tik dainuoja, tik vėliavėles nešioja, apie kareivišką uniformą svajoja, o kad kasmet vis mažiau abiturientų ateina į paskutinį skambutį, tai čia jau valdžios kaltė, kad gimstamumas mažėja. Linkę kaltinti tik emigraciją. O tos, kurios lieka, kiek vaikų augina? Iki 30 metų dažna jauna moteris vis daro karjerą, apie vaikus vėliau. Ir gimdo keturiasdešimtmetės, jausdamos biologinio laikrodžio nenumaldomą tiksėjimą. Pagimdo dažnai jau fiziškai silpnesnį, nes gamtos neapgausi. Myli beprotiškai savo atžalėlę, nemoka jau protingai ugdyti. Ir auga mamyčiukų karta, suteikdama visuomenei daugiau rūpesčių, nes jų vartojimo apetitai tampa sunkiai pasotinami. 

Kaip išeiti iš šio užburto rato? Ogi taip. Buvo laikas, kai Tėvynę ginti ėjo vyrai, nes ją puolė svetimieji. Kas dabar puola? Žmogaus egoizmas. Ypač moterų. Kam aukotis vaikams? Geriau gyventi tik sau. Jeigu vyrai įpareigojami atlikti pareigą tėvynei, tai gal ir moterys galėtų kažkokią pareigą turėti? O gal ji būtų –  dovanoti savo žemei mūsų genties tęsėjus – vaikus. Girdžiu, kaip sukyla vartotojų pusė – Ką dar liepsite, kad ašvaikus gimdyčiau? O pinigų duosit? Juk reikia ne tik pagimdyti, bet ir auginti? O kas duoną uždirbs? –Atsakau: vaikelio tėtis ir visuomenė prisidės. Tik žinok, nuo ko tas vaikelis, teisiškai savo ryšį sutvarkyk. Jeigu tėtis nenorės geruoju prisidėti, teisininkai padės. Bet kokiu įstatymu jie remsis, jeigu nežinai, kas vaiko tėtis ir jokio popieriaus neturi?

Yra ir kitas gana svarbus jaunos moters argumentas, kad geriau neturėti vaikų. Tai karjera. Ir ji teisi. Jeigu jauna pagimdys, iš ko pati vėliau valgys duoną, kai vaikai užaugs? Nei specialybės, nei vyro (šie dažnai linkę nuo tėčių / vyrų pareigų pabėgti). Čia jau merginų švietimo reikalai. Netapk mama per anksti, kol neturi  vietos gyvenime: specialybės, darbo vietos. Būtina baigti ne tik vidurinę mokyklą , bet ir bakalauro studijas, koledžą ar paklausios profesijos mokyklą, kad vėliau, kai vaikai bus paauginti, neiškristum iš visuomenės, būdama neišsilavinusi (nors kartais gal ir turtinga). Kai turėsi bent kokį diplomą ir darbo vietą, tau bus  kokie 23–25 metai. Tada kurk šeimą ir gimdyk. Augindama atžalas, gali toliau studijuoti nuotoliniu būdu. Turėtų būti suteikta galimybė dirbti jaunai mamai nepilną darbo dieną. Ir vaiko auginimas neturi nutraukti darbinės veiklos stažo, nes tai sunkus darbas valstybės labui. Tokiu būdu, sulaukusi paties brandžiausio amžiaus 35–50 metų, būsi pačiame savo darbinės / piniginės veiklos žydėjime, nepraradusi kvalifikacijos. O pareiga Tėvynei jau bus atlikta. Tada galėsi pasimėgauti savo gyvenimu, darbu, kelionėmis  su draugu ar paaugusiais savo vaikais. Užsieniuose tokio amžiaus moterys darbo rinkoje kaip tik labiausiai vertinamos (deja, Lietuvoje yra atvirkščiai, bet gal pasikeis). Taigi, savo valstybei pasitarnausi daugiau nei dešimtys feminisčių, vis besijaučiančių diskriminuojamos, nes lyg ir neleidžiama joms pasireikšti.

Yra tokia lotyniška patarlė: ,,Do ut des“ (Duodu, kad gaučiau). Žmogaus gyvenimas susideda iš gyvenimo sau ir kitiems. Jeigu taip būtų, kaip siūlau savo tekste, kiekviena sveika, jauna moteris kitiems (savo vaikams) paaukotų apie 10 savo gyvenimo metų, o pirmuosius 25-erius ji augtų, mokytųsi, stengtųsi surasti savo vietą po saule. Tada augintų  kokį trejetą atžalų – 10 metų. Jeigu būtų atsakingai pasiruošusi motinystei (atsakingas partneris, profesija, darbas, stogas virš galvos), likusius 60 savo gyvenimo metų vėl gyventų tik sau (juk dirbtų tik mėgstamą darbą, mylėtų tik savo vaikų tėtį ir pan.). Dar spėtų išreikšti save, įeitų į istoriją, kaip teigiamas pavyzdys (žiūrėk., Estijos prezidentė – 4 vaikų mama, Lenkijos prezidento Valensos žmona išaugino net 8 vaikus.)

Žmones sunaikina karai, ligos, stichijos, bet vis dėlto kai kurie išlieka. O jeigu žmogus per gimdymą neatvestas į pasaulį, jo jau niekada nebus. Visa Europa sensta, tikrųjų jos gyventojų mažėja. Žinoma, tuščia vieta neliks. Ant mūsų kaulų kursis kitos tautos, nes mes nepratęsėm savo protėvių gyvenimų. Dabar sparčiai naikinama šeima, nes tai, girdi, ne europietiška vertybė. Svarbiausia – neapsikrauti vaikais, nes neliks laisvės. Bet neliks ir mūsų. Ką atsakysime savo protėviams aname pasaulyje?