Skip to content

Ieškojimo kelias visada ir visiems bus sudėtingas

Lina ŽVORŪNĖ

Pavydžiu žmonėms, kuriems viskas aišku ir paprasta, kurie viską žino ir supranta. Klausausi jų ir stebiuosi. Visąlaik. Gerą gabalą gyvenimo jau pražingsniavau, bet kuo toliau, tuo aiškiau suvokiu, kad nieko nežinau. Kai atrodo, kad čia ir dabar viskas labai suprantama, praėjus metams ar net mėnesiams atsigręžiu ir negaliu suprasti, koks chaosas vyko mano aplinkoje. 

Gamta duoda žmogui labai daug, ir ji tikrai nekalta, kad žmonės akli ir kurti. Jie suras tūkstantį ir dar vieną priežastį ką apkaltinti dėl šėlstančių gamtos stichijų, bet nė vienam nešaus į galvą, kad gal jis ir yra vienas iš tų kaltųjų. 

Nėra čia jokia paslaptis, kad bažnyčia buvo ta vieta, į kurią mane nuvydavo tik darbas. Taip yra ir dabar. Ir ne todėl, kad aš netikiu į Dievą. Tiesiog Dievo bažnyčioje nesugebu rasti. Ir tikrai… O kas pasakė, kad jį tik ten iš tikrųjų galima rasti? 

Vieną vakarą draugė papasakojo, kad turinti reikalų Molėtų rajone ir kad gal mums abiems būtų pravartu nuvažiuoti. Kelionėms su staigmena ir keistiems atradimams išvesti mane iš kelio – nesunku. Pasirašiau. Mudvi išriedėjome. Visą kelią ironizavau jos kelionės tikslą, šiek tiek šaipiausi, nes kartais būnu ciniška, gal net per daug. Vadinu tai – sveiku protu, bet iš tikrųjų toks elgesys – mano ir daugelio kitų žmonių apsauga nuo pažeidžiamumo. 

Likus maždaug 16 km iki vietos, apėmė nerimas. Lyg kokia nelaimės nuojauta ar kažkas panašaus. 

Kai sustojome, reikėjo paėjėti kokius 500 m. Eidama miško takeliu išgirdau ošiant krioklį… Klausiau vis eidama, kur ji mane vedanti, kokia čia keista vieta ir iš kur čia, miške, gali būti toks galingas krioklys? O ji tik nusišypso eidama ir tyli. Mane erzino toks jos elgesys, bet nieko nesakiau. Kai išėjome į gražią miško proskyną, suglumau. „Krioklys“ staiga nutilo ir pamačiau upeliukų vagų išraižytą pievelę su didžiuliais akmenimis, kelis tiltelius, koplytėlę… 

Draugė nuskriejo į koplytėlę, o aš nupėdinau iš paskos. Manau, galima suprasti ir pateisinti mano pasimetimą. Apie pirmas penkias minutes nepasakosiu. Nėra būtinybės šiandien kalbėt apie tai. O paskui šleptelėjau ant suoliuko. Žiūriu, kaip ji kalba rožinį šiek tiek sunerimusi ir nejauku kažkaip. Tada ji paėmė prie Švč. M. Marijos kojų gulėjusį lapelį ir ištiesė man, liepusi skaityti… Paėmiau. Ten parašyta trumputė, man iki šiol negirdėta malda-prašymas. Ties pirmu trečios eilutės žodžiu užspaudė gerklę ašarų gumulas. Šoktelėjau nuo suoliuko kaip įgelta. Net ir prieš draugę gėda pasirodyt, kad mane gali veikti kažkokie žodžiai… Nežinodama, kur dėtis, išlėkiau paskui upeliuko mirgėjimą ir atsisėdau ant akmens… Ne verkimas, o rauda išsunkė mane ir išlaisvino… Ėjau link automobilio rami rami… nebuvo jokių minčių. Tik ramybė. 

Legenda byloja, kad maro metais, XVIII a. pradžioje, Skudutiškio apylinkėse buvo pasirodžiusi Švč. M. Marija ir daugeliui padėjusi išsigelbėti nuo mirties. Senoliai sakydavo, kad Skudutiškis yra šventa vieta, kurioje buvo Marija, mena gyvas šio krašto pamaldumo tradicijas. Stebuklingu laikytas šalia trykštantis šaltinis ir aplinkui gulintys akmenys su keistais ženklais. Viename iš jų žmonės įžvelgdavo panašias į žmogaus pėdas, sakydavo, kad tai – Jėzaus Motinos Marijos pėdsakai. Tikintieji semdavosi šaltinio vandenį, juo apsiplaudavo, atsigerdavo, pildavosi į butelius, taip pat pasiimdavo samanų nuo akmenų ir jas vyniodavo į nosinę.

Atgimimo metais, apie 1990 m., šioje vietoje tremtinių iniciatyva buvo pastatyta Švč. Marijos skulptūra. Idėją apsaugoti atvirame lauke stovinčią Skudutiškio Švč. Mariją ir virš jos įrengti koplytėlę kilo Skudutiškio gyventojai kultūros darbuotojai Ritai Varatinskienei (gim. 1958 m.). Tam pritarė ir tuometis Skudutiškio parapijos klebonas Pranciškus Venckus (1933–2014). Surinkus aukas ir su visokeriopa parapijiečių pagalba buvo pastatyta koplytėlė. 

Kol jos nebuvo, slėnis, kuriame susikerta Skudutė ir dar vienas mažas upeliukas, buvo vadinamas „Skudutiškio alka“, laikyta pagoniška šventviete. Pastačius koplytėlę ji įgijo ir krikščionišką reikšmę. Tais pačiais 1997 m. viena šiaulietė susapnavusi Švč. Mergelės Marijos prašymą ir šventvietės slėnyje aplink koplytėlę pastatė septynias stoteles, kuriose žmonės gali prašyti šventų dalykų: santarvės šeimoje, meilės, sveikatos (kiekviena stotelė turi savo prasmę). 

Grįžusi į namus, naktį prasėdėjau prie kompiuterio. Buvo smalsu sužinoti, kokia tai vieta… Tikėjausi rasti atsakymą, kas man nutiko? Užkliuvo panaši vieta Zarasų rajone. Tiksliau – tos vietos fotografija. Aš nesu buvus joje, bet man pasirodė, kad aš tą vietą kažkur mačiau. 

Kitą dieną truputį „pamelavusi“ vaikui ir babai(savo močiutei, kilusiai iš Zarasų r., Dervinių k. ir gyvenusiai bei dirbusiai Šniukštų k.), gal nepamelavusi, o nepasakiusi, kur tiksliai važiuosim, iškūriau į Zarasus. Mano pakeleiviai žinojo tik, kad važiuojame maudytis. 

Išlipus vietoje, babalyg kelis dešimtečius (jau 90 metų) atjaunėjo, puolė į vieną vietą, į kitą, džiūgavo lyg mažas vaikas. Sukalbėjo maldą ten ir ten… Emocijos liejosi… Mudu su vaiku elgėmės santūriau. Mums tai – nauja,  o jai čia – jaunystės prisiminimai. Ji šioje vietoje jau lankėsi maždaug prieš septynis dešimtmečius. Buvo tiesiog labai gera. Ir mudu su vaiku panirome į vandenį po Švč. Mergelės Marijos kojomis. Panirusi po vandeniu, klausiausi tylos ir savo širdies plakimo bei kvėpavimo. O išnirus užliejo tokia ramuma. Nes babastovėjo įmerkusi kojas į upelį, pasirėmusi į tiltą ir garsiai giedojo Marijos garbinimo giesmes. Nepakartojama ir tikrai gražu. 

Pasakojama, kad stebuklingas apsireiškimas prie Ilgio ežero įvyko 1967 m. vėlų birželio 30 d. vakarą. Du jauni žmonės (vaikinas su pussesere), važiavę motociklu, ant ežero pamatė ryškią šviesą. Iš pradžių jie pamanė, kad atvažiuoja mašina, bet šviesa neartėjo. Priėję arčiau, pamatė ant sutrūnijusio polio stovinčią švytinčią jauną nepaprasto grožio mergaitę, vilkinčią baltą suknele su pelerina ir auksiniais plaukais.

Sovietmečiu prie Ilgio ežero buvo draudžiama lankytis, čia įkurta milicijos vasaros stovykla. Tačiau tikintieji to nepaisė. Jaunuoliai, regėję Šv. Mergelę Mariją, buvo areštuoti, tardomi, tačiau savo liudijimo neatsisakė. Tada, kaip buvo įprasta, paskelbti protiškai nesveikais. Netoliese šios vietos gyvenę žmonės iškelti neva dėl vykdomų melioracijos darbų.

Babaprisimena, kad kolūkyje vis tik vienas traktorininkas sutiko nuversti pastatytą šioje vietoje kryžių ir viską sulyginti. Tačiau po šio įvykio įvyko nelaimingas nutikimas. Iškritus iš traktoriaus, jo paties technika nupjovė jam koją. Šis įvykis sukrėtė žmones. Ir nuo tada nuspręsta nebesikišti į šį reikalą. Kolūkyje dirbę darbo ir poilsio stovykloje studentai iš Kauno šioje vietoje vėl pastatė kryžių.

Šv. Mergelės Marijos apsireiškimo vieta prie upelio, jungiančio Pečiakurkos ežerą su Ilgiu, yra ypatinga vieta. Ilgio ežere stovi Marijos statulėlės, o pakrantėje ankstyvą pavasarį pražysta gražiausios gėlės, išsibarstę kryžiai ir altorėliai nusagstyti šventųjų paveikslėliais šiek tiek netgi primena garsųjį Kryžių kalną, bet tik primena. Pakrantėje – gausybė įvairios formos kryžių. Juos stato pažymėti svarbius šeimos įvykius, pavyzdžiui, santuokos, vaikų gimimo. Kasmet jų daugėja. Žmonės prašo Mergelės Marijos malonės, dėkoja už suteiktas. Kai kurie į buteliukus semiasi ežero vandens, į kišenes dedasi akmenukų. Tikima, kad vanduo gydo kūną, o akmenukai saugo nuo blogio. Birželio 30-ąją – liepos 1-ąją čia suplūsta žmonės švęsti Mergelės Marijos apsireiškimo. Šv. Mišias aukoja 6–12 kunigų.

Kas pasakė, kad Dievui reikia aukso rūmų, prabanga alsuojančių bažnyčių, ištaikingų automobilių? O gal to reikia žmonėms? Tik mes savo godumą pridengiame Dievu. Ar tai Dievui patinka? O jei pristatyta tiek bažnyčių, kodėl Marija apsireiškia nutolusiuose miškuose, laukuose, ežeruose, upeliuose? Tiek daug pamišusių žmonių? O gal Dievą gali rasti ir išgirsti pirmiausia tyloje?

Ką aš supratau, pamačiau, sužinojau ir atradau yra mano. Bet aš labai norėčiau, kad tą pajustumėt ir Jūs.

Autorės nuotr. 

Šio straipsnio komentuoti neleidžiama!