Skip to content

Realybės šou – 112

Dalia SAVICKAITĖ

Gyvename savo gyvenimus klastos tikėdamiesi tik iš aplink zujančių… Net nepagalvojame, kad patys pavojingiausi esame patys sau. Jaunystėje prisigalvojame visokių neatidėliotinų reikalų, uždavinių, neišnaudojame atostogų, tampome sunkius krūvius, rašome naktimis, stresuojame, reaguodami į politikų pasisakymus, jaučiamės atsakingi už tai, kas patogu viršininkui… Visa tai atsiliepia pačiu netikėčiausiu būdu, nes net nemokame įžvelgti įspėjančių požymių arba juos tiesiog ignoruojame, nes vėl yra neatidėliotinų reikalų… Net nepagalvojame – kam mes reikalingi, anot aukštaičių, kai esame „kvari“. Didmiesčiai, taupydami įrangą, vandenį, darbo priemones, elektrą, propaguoja nuotolį darbo būdą, o dažnas vietinis, su tuo nesusipažinęs ir gal todėl nėra socialiai atsakingas… O jei dirbi aptarnavime ar nepertraukiamoje gamyboje… 

Taip gyvendamas dažnai ne savo valia papuoli į realybės šou – 112 arba tiksliau – savimi patiri šios tarnybos veiksmingumą, tęstinumą. Rašau, nes buvau to reiškinio dalyvė. Atsikėliau į darbą. Dar nežinojau, kad insultas. Ir dabar nesuprantu, kokios jėgos dar veikiančią kairę kūno pusę paskatino griebtis prielovyje esančio telefono, kažkodėl susisiekti su nelaimes išgyvenusia E. Čekiene, surinkti šį paslaptingą numerį – 112. Jei man sveikai kas būtų pasakęs, kad ši tarnyba tokia darni ir veiksni, nuoširdžiai sakau, savo kritišku protu būčiau nepatikėjusi. 

Nors man atrodė, kad kalbu nerealiai garsiai, budinčioji, išklausiusi mane, nuolat sakė – nedėkite ragelio, kalbėkite garsiau… kaip kine. Aš nemačiau kas darėsi. Priešais įsikūrę kaimynai sakė, kad į kiemą sugriuvo gaisrinė, policija, greitoji… Kadangi užsirakinusi namie buvau viena, o durys man tuomet buvo kaip vis tolstantis horizontas, išgirdau kažką lūžtant. Buvo praėję vos keletas minučių. Sugriuvo daugybė žmonių, o aš, kaip senovinis žaisliukas, kurį pajudinus vis siūbuojama, varčiausi ant lovos į juos žiūrėdama. Mažutukė, smulki greitosios pagalbos medikė Alma Patapavičienė (Ignalina) iš karto pripuolusi matavo spaudimą, ieškojo rūbų, rengė ir visaip ruošė išvežimui į ligoninę. Aš lyg kosmose sau viduje juokiausi iš savo bejėgystės ir stengiausi vykdyti, kas sakoma. Uolioji medikė mane nuolat stebino savo betarpiškumu, atidumu, darbštumu, dalyko supratimu ir keistu mano slebezavonių klausymu. Nuostabi moteris, puiki specialistė. Šalia nuolat buvo ir operatyvinės tarnybos atstovė (atsiprašau, kad nežinau laipsnio, nes nepavyko susisiekti) Jolita Jatulienė. Ji koordinavo visų tarnybų veiksmus, stengėsi kuo įmanoma padėti. Tuomet labai gaila buvo ir tų vyrukų, kurie mane neštuvuose tempė į Utenon susiruošusią greitąją… Ačiū šiai tarnybai, kuri per tris valandas, tokias svarbias insultininkams, sugebėjo mane „aptvarkyti“ ir atiduoti profesionaliems Utenos ligoninės neurologinio skyriaus medikams. 

Apie šią įstaigą, kaip tarnybos tąsą, galiu papasakoti mažiausiai, nes buvau gana trumpai ir labai nestabili. Puikiai pamenu, kad nejudant reikėjo gulėti tris dienas, kad siautė gripo epidemija, o didžioji dalis daktarų sirgo. Jiems talkino medikai privatininkai. Tai nuostabu, kai kartu sprendžiamos žmogaus problemos, juolab, kad jie labai atsakingi. Labai nustebino slaugytoja, kiek suprantu vyriausioji (labai praverstų kortelės, bent jau korespondentams), kuri puošiasi pinigėlių formos gražiais auskarais. Ji neparodydavo, koks silpnas esi, ir nežemindama žmogiškojo orumo mokė gyvenimo pradžiamokslio – apsiversti, atsistoti ir t. t. Labai giliamintiška ir tolerantiška viena brandaus amžiaus (mūsų laikais būtų vadinama) sanitarė, įdomi tarptautininkę savanorę priėminėjusi seselė. Labai nustebino atsakingumas ten, kur žmonės kišami į „viską matantį“ vamzdį. Medicinos personalas ne tik išmaniai aiškino, kaip lengviau „perkelti“ save nuo važinėjančių neštuvų iki „vamzdžio“ lovos, tai, kad prieš šią „operaciją“ medikės išsegė mano laimę nešančius opalinius auskarėlius, o po to juos vėl įsegė… Bendrai visos jos – stebuklingos, nes neleidžia žmogaus dvasiai nupulti iki nenoro siekti sveikimo. Ligoninėje sutikau ir senjoras, kurios taip pat vienos gyveno Ignalinoje, kurioms atėmė ne tik kūno galias, bet ir kalbą. Sulopiusios būtinybes seselės ligonį „atiduoda“ reabilitacijai. 

Su ligoninės palatų moterimis susitikau ir reabilitacijoje. Nors kas antrą dieną pas mane iš Vilniaus važinėjo dukra, vinguriuodama tarp darbo savivaldybėje, magistro darbo rašymo universitete, savo asmeninių poreikių tenkinimo, kalbėjomės, planavome, bet mes tiesiog labai mažai žinojome apie reabilitacijos vietų subtilybes. Išsiaiškinome, kad vienur maistas užsakomas iš vakaro, kitur puiki aplinka, dar kitur pretenzingas personalas. Pasirinkome pagal geografiją – arčiau namų, Utenos r.. Ir, manau, neapsirikome, juolab, kad reabilitacija – pagrindinis gydymas, padedantis sugrįžti į veikiančią visuomenę. Į Skyrių vykstama su gydytojo rekomendacija – tuomet gydymo sąnaudas dengia ligonių kasa, bet galima ir savanoriškai save tobulinti išsiperkant paslaugas. 

Kažkada iš vaikų reabilitacijos centro pertvarkytas į suaugusiųjų ir vaikų jis stebina savo profesionalumu. Dabar jis vadinasi VšĮ Utenos ligoninės reabilitacijos skyrius. Paslaugus vairuotojas Antanas vos per keletą minučių nugabeno į Kupiškio g. 66, kurie dviem mėnesiams tapo mano antrieji namai. Jau keliaujant į paskirtąjį, moderniais baldais apstatytą kambarį, kuomet jį užbaigęs balkonas buvo siekiamybė, stebino būriu iš antro aukšto į procedūras pralekiantys vaikai, tuomet jame buvę miestelėnai ir visi 70 žmonių talpinantys kambariai, pilni jaunų ir pabuvusių žmonių. Vėliau sužinojau, kad vaikams iš visos Lietuvos net pamokos čia vyksta, o tėvai gali būti kartu… Žmonių gausa neramino, bet uždaras kambarys, rami darbuotojų šneka veikė atvirkščiai. Mane pasitikusi laikinai Skyriaus vedėjos pareigas einanti vadovė Violeta Zariankienė ir slaugytoja Raselė Dilienė visus procesus sutvarkė atsakingai, fizinės pagalbos prašė Andriuko… Po pirmojo ramaus vadovės bendravimo sekė kasdienis lankymas, atsirado pirmosios procedūros, kurios prasidėdavo nuo pat ankstyvo rytmečio ir tęsdavosi iki vėlyvos popietės: dirbo ir kineziterapeutas, ir psichologas, ir kalbos bei veido tvarkytoja, ir bendrosios praktikos slaugytojos, ir masažuotojai bei mankštų, vandens procedūrų meistrai, elektrifikuotų procedūrų išmanytojai, lankė atskirų sričių specialistai. Vadovės balsas kasryt skambėjo kiekvienoje palatoje. Aš labai dėkinga jai ir kineziterapeutui Andriui Maškarinec (manau jis patiktų visiems aukštaičiams, nes tokiame jauname amžiuje žino daug skatinančios teisingai veikti liaudies išminties). Bene geriausios jo savybės – pastebėti individą, taikyti jam reikalingas programas, esant reikalui būti negailestingu… Labai profesionalūs ir jo kolegės Janinos Bučinskienės patarimai. Kasdien susidurdavau slaugytojomis Vita Žmoginiene,  Romualda Dijokiene, Audrone Kulbačiauskiene, Jolita Gruodiene, Ernesta Vaišnoraite, Jurgita Radžiuviene, jau minėta Rasele ir jų padėjėjomis Aušra Šinkūnaite – Lingiene, Laima Matulevičiene, Rita Žilėniene, Giedre Patalauskiene. Be retų išimčių visos labai supratingos ir atsakingos, nes dirba su skausmą ar vienokią bei kitokią negalę patiriančiais, atmintį praradusiais žmonėmis, kalba ir džiaugiasi jų mažais pasiekimais, skatina keistis ir tobulėti. 

Artėjant „išėjimui“ iš reabilitacinės užuovėjos, nenusakomai svarbi tampa socialinė darbuotoja Dalia Kavoliūnienė. Ne todėl, kad ji ir anksčiau nebuvo svarbi, o todėl, kad žmogus, besiruošiąs „į laisvę” nieko nežino apie savo teises ir pareigas, garantijas ir galimybes. Dažnai Skyriuje besigydantieji ten patenka tuoj po ligos, kai ne tas galvoje, o kita vertus, juk ligai nieks nesiruošia… Išmanioji Dalia pristato įvairius įstatymus, paaiškina apie kompensacinę techniką, net ja pasirūpina. Bene svarbiausia, kad užmezga ryšius su atskirų rajonų socialinias reikalais besirūpinančiais centrais. Mano atvejas ir jai buvo naudingas tuo, kad pirmą kartą susisiekė su ignaliniete Roma Ksenzoviene ir liko patenkinta bendravimu. To pokalbio pasėkoje sprendėsi ir socialinio darbuotojo pagalbos, ir kiti klausimai. Tikėtina, kad užsimezgęs ryšys bus abipusiai naudingas, nes daugelis išvykstančiųjų po reabilitacijos nežino, kad galima prašyti ir už palyginus nedidelį mokestį gauti įvairiausias buities paslaugas, kurios taip apsunkina poreabilitacinio ar šiaip galias praradusio ligonio ar senolio kasdieną. 

Sako lengviausiai insulto sveikimo periodą, kuris gali tęstis ir metus, pergyvena ne vadovaujantį darbą dirbą ar dirbę žmonės. Drįstu pasakyti, kad mano bendravimas Skyriuje parodė, kad pagalbos reikia ir mano kaimynei, dirbusiai vairuotoja. Gijimo periodas atskleidė ir įdomias įstatymų spragas, pvz. biuletenį turintis žmogus per metus gali juo džiaugtis 120 dienų, o neįgalumą turintis – 90. Kodėl? Neįgalieji ir stengiasi, ir yra skatinami dirbti ir, nors valstybė įsipareigojo už juos mokėti GPM, patys iš varganų algų jį sumoka. Išsiruošti į darbą sudėtinga dėl laiko, nekompensuojamų vaistų, povyzos tvarkymo, nuvykimo… Pigiausia gyventi – nedirbant, nes įvairiausias kompensacijas sumoka valstybė. Valstybė vis garsiau kalba apie darbo jėgos trūkumą… o šis nesąmoningas mokestis liečia ir pensijinio amžiaus dirbančius, ir jaunus, ir darbingo amžiaus neįgaliuosius, kurie gal dar gali praversti, nes mokėsi ir tobulėjo paskutinį trisdešimtmetį… Ir neįgalumo išmokas žadėjo pakelti kartu su pensijomis, bet… metais vėliau… Negi streikuosi mūsų paklūstančioje šalyje. Maloniausia D. Kavoliūnienės žinia, kad buvę pirmojoje reabilitacijoje Utenoje, kitais kalendoriniais metais gali pretenduoti į nemokamą antrinę ir „patvarkyti“ spragas. Išvykdama mintyse padėkojau visiems aplankiusiems ir skambinusiems, nes palaikymas sveikstant svarbus, nors dažnai nesmagu dėl savęs… Neužmirškite savo ligonių.

Visuotinais emigracijos laikais daugeliui problema tampa ir parvykimas namo. Įkainiai už parvežimo paslaugą (jei prisišauksi) daugelyje rajonų skirtingi. Kuo gali gelbsti D. Kavoliūnienė, bet ji ne visagalė. Aš dėkoju A.Neverienei, kuri parvežė ir mane, ir ignalinietę Liudą. Man regis, kad labai svarbu ir kas nutinka grįžus, kaip leisi sau gyventi. Labai optimistiškai nuteikė ir sveikatai padėjo papildomas masažas, kurį atliko garsusis, profesionalusis masažuotojas Laurynas, kurio kabinetas Ignalinos buvusių elektros tinklų pastate. Kadangi dirbu ir Visagine, man labai gražu, kaip aštuoniasdešimties sulaukusios moyterys atrodo šiame mieste: ir manikiūras, ir pedikiūras, ir ševeliūra, ir parėdai… nors visos turi sodus, kurie išmaitina per žiemą. Kaliau sau – neapsileisti, mokytis veikti naujomis sąlygomis. Mano mamai tai tikrai nepatiko toks savęs „netausojimas“, bet dėkoju grožio specialistams, siuvėjai, nepatingėjusioms mane aplankyti namuose; tiems, kurie matydami mane besikeberiojančią vežimėliu kelyje padėjo įveikti kliūtis; namo kaimynėms ir draugėms, šelpusioms dėmesiu ir viskuo, ko nėra mano ūkyje; Ignalinoje konsultuojantiems ir patariantiems, kaip gyventi toliau, gydytojams, slaugytojai O. Kozlovskienei; dukrai, kuri jau savaitė, kaip sugebėjo pradžiuginti ir tame varge apsiginti VU Greimo centro semiotikos magistrą; gentims, kurie mato mano problemas. Negaliu atsistebėti maltiete, Ignalinos socialinių paslaugų darbuotoja, mano pilkos kasdienybės skaidrintoja, pagalbininke Rasa Graznoviene, jos viršininkėmis Aldona Lapteviene, Giedre Kuksėniene. Prasideda darbas jau po kasmetinių atostogų, nors liga užklupo vasario 27-ą… Tikiuosi, kad skyrius plėsis, o kaip gyvena poinsultiniai dirbantieji – kito straipsnio tema. 

1 komentaras

  1. Atvira ir nuoširdi straipsnio autorė atskleidžia gyvenimo realybes. Padėka jai už tai , kad savo turimą rašytojos talentą išnaudoja bendruomeniniam gėriui kurti. Straipsnyje yra minimos daugelio žmonių pavardės, kuriems reiškiamas dėkingumas.
    Apie galimybę gauti sosialines paslaugas Ignalinos rajone yra labai mažai žinių, todėl jūsų talentas galėtų padėti daugeliui žmonių ,kurie atsiduria atskirtyje dėl ligų ,senatvės , skurdo ar kitokių priežasčių.
    Prašau jūsų pagalbos.

    Su pagarba ir meile Marytė


Šio straipsnio komentuoti neleidžiama!

Orai Ignalinoje

Naujausiame laikraštyje „Mūsų Ignalina“ skaitykite

Reklama ir skelbimai svetainėje

Add Your Heading Text Here