Skip to content

Sveikata – turtas bet kokia kaina?

Lina RAGINYTĖ

Sveikata yra turtas, o gal turtas yra sveikata? Ne… O kodėl gi? Įsijautę įrodinėjame ne tik kaimynui, bet ir pasauliui, kad sveikata yra didžiausias turtas. Kartais gal net patys patikime tuo. Bet pamirštame patikslinti vieną dalyką: kai namuose ir sąskaitose gausa, tada jau ir sveikata yra turtas. Bet žmogus nebūtų žmogumi, jei kur nors pasakytų sau STOP. Žinant, kad sveikata sergančioje visuomenėje yra viena jautriausių temų, dažnai žmoguje sužaidžia kipšiukas, įjungdamas manipuliacijos padėtimi ir kitais mygtuką. Manipuliuoti gali visi ir visaip: vieniems manipuliuoti leidžia turtas, kitiems – statusas, tretiems – informacija, ir visiems kartu – teoriškai aukščiau visko iškelta SVEIKATA. Šios dienos istorija – apie sveikatą. 

Pacientų šeimos akimis 

Užsuko į redakciją ignalinietis Algerdas Cicėnas. Aštrus ir konkretus, gal net kiek rūstokas žmogus. Supratau, kad situacija nėra prasta. „Šeštadienį, apie 13 val., žmoną užklupo stiprūs skausmai pilvo apačioje, dešinėje pusėje. Kadangi ji pati yra medikė, tai pagal simptomus įtarė apendicitą ar akmenis kuriame nors iš organų. Ji jau buvo lauke, netoli savo automobilio. Kadangi aš buvau kaime, ji pasikvietė giminaitę ir abi nuėjo iki ligoninės priimamojo, nes gyvename visai šalia. Čia dirbusi gydytoja žmonos net nepažiūrėjusi konstatavo, kad ji – ne chirurgė, o terapeutė, o žmonai akivaizdžiai reikia būtent chirurgo, tad reikia važiuoti į Uteną. Paklausė, ar jie neveža. Pasakė, kad reikia kviestis greitąją ir nuveš, bet nesakyti, kad jie priimamajame, nes tada greitoji nevažiuos. Koks čia absurdas? Tuo pat metu užėjo ir šeima su vaiku. Tai gydytoja taip pat pasakė, kad ji nėra pediatrė (vaikų gydytoja) ir vaiko neapžiūrės. Ji rekomendavo važiuoti į Uteną ar kur nors kitur.  

Žmoną nuvežiau į Uteną. Apžiūrėjo, pastatė 3 sistemas, atliko tyrimus, davė nuo skausmo vaistų. Atėjęs chirurgas pasakė, kad jis, kaip chirurgas, padėti niekuo negali, nes čia ne jo sritis. Dar gydytojas patikino, kad atlikti kraujo tyrimus ir pastatyti lašinę galėjo ir Ignalinos medikai, o ne vejoti žmones. Šį skausmą davė stuburo išvarža, o dėl jos reikia kreiptis į šeimos gydytoją, kad šis, atlikęs reikiamus tyrimus, spręstų, kur siųsti tokį pacientą gydytis. Skausmas žmonai nurimo ir mes, gavę receptą dar papildomiems nuskausminamiesiems, išvažiavome namo. 

Atėjau pas jus, nes nesupratu, kas vyksta mūsų valstybėje? Aš esu praėjęs Černobylį, Afganistaną, vykdantis individualią veiklą, žmona – taip pat, mokantys mokesčius valstybei, ištikus bėdai negalime gauti kvalifikuotos pagalbos, negalime tikėtis greitosios pagalbos paslaugos. Žmonės šioje valstybėje mažiau svarbesni už bet ką. Skambini į greitąją ir turi žinoti, kam ir ką meluoti, gydytojai priimti žmoniškai negali, iškart siunčia toliau, greitoji nuveža ir palieka, o išleistam žmogui kur dėtis? Kaip pasiekti valstybiniu transportu namus? O jei tau reikia atvažiuoti iš Utenos į kokius Ceikinius? Kiek laiko, dar ir garantuotai su nakvyne stotyje, keliausi? Žinau daugybę tvarkingų, bet sunkiai besiverčiančių šeimų, kuriems ir 20 Eur surinkti – problema. Nes pirma – mokesčiai, kad žmogui būtų užtikrintos socialinės garantijos, o kas lieka žmogui?.. Iš to, kas lieka duonai, dar reikia atseikėti iš naujo visoms valstybinėms įstaigoms, jei kartais tau reikia pagalbos…“, – piktinosi A. Cicėnas.

Medikų akimis 

Ignalinos ligoninės direktorė Drąsuolė Jatulienė pristatė šį įvykį medikų akimis. „Kalbėjausi su tą dieną Priėmimo skyriuje budėjusiais medikais. Vyro, kuris kreipėsi į jus, net nebuvo priėmime. Jis triukšmingai atskubėjo į priimamąjį tuo metu, kai budinti gydytoja išlydėjo šeimą su vaiku. Beje, vaikutį kamavo kosulys. Gydytoja nieko sudėtingo daugiau nepastebėjo, bet jei tėvams neramu, jie galintys nelaukti priėmimo pas jų gydytoją, o tiesiog važiuoti pasitikrinti į tą įstaigą, kur savaitgaliais budi pediatrai. Ir gydytoja tikrai teisi tai rekomenduodama. Ji neturinti licencijos gydyti vaikų. O skubios pagalbos jam jokios teikti nereikia. 

Taigi, įėjus minėtam vyrui, situacija jau ėjo link kulminacijos. Jo žmona, pati būdama gydytoja, atėjo jau nusistačiusi diagnozę pati (taip, beje, daro kas trečias pacientas, net ir ne medikas, ir kokia būna tragedija, jei diagnozė nepasitvirtina). Ji kategoriškai atsisakė apžiūros ir tyrimų. Pareiškusi, kad turinti patirties ir žinanti, kad jai reikia chirurgo. Vyras pareiškė, kad jie nežinia kiek nelauks greitosios ir pats teigė vešiąs žmoną į Utenos ligoninę. Jiems išvykus, netrukus iš ankstesnio iškvietimo grįžo ir greitoji pagal jų iškvietimą. 

Tądien ligoninėje budėjo jauna medikė, kuriai gal dar trūksta patirties bendraujant su Ignalinos žmonėmis, bet ji tikrai nuoširdžiai stengiasi kiekvieną išklausyti ir padėti. Nei ji, nei kiti medikai nekalti, kad įstatymai yra tokie, kokie yra. Ir tik dėl to, kad žmonės pageidauja to ar ano, medikai įvykdyti negali, nes pažeisdami įstatymus, rizikuoja apskritai netekti medikų licencijos. 

Jeigu kalbėti plačiau, tai norisi pasakyti, jog ignaliniečiai nevertina net ir to, ką turi čia, šalia. Esą nelygis Ignalinoje gydytis, esą ne medikai čia dirba ir panašiai. O tą patį mediką pasodink į sostinės ligoninę, tuoj pat sakys, kad geresnio specialisto ir kokybiškesnių paslaugų nėra matę. Pas mus atvažiuoja pacientai iš Švenčionių. Kasdien gauname geriausių atsiliepimų ir padėkų. Veža pacientus pagal sutartį iš Vilkpėdės ligoninės. Artimųjų atsiliepimai puikūs. O ignaliniečiams, ypač linkusiems degraduoti, Ignalinos medikai patys blogiausi…“, – svarsto D. Jatulienė. 

Linos akimis

Pradėsiu iš toliau. Sykį pas gydytoją pavėlavau lygiai 1 min (žvilgterėjau į savo ir į registratūroje ant sienos kabantį laikrodį). Nesinervinau, nes dar nėra buvę, kad patektum į kabinetą nurodytu laiku. Visada užtrunkama. Tačiau šįkart, gal dėl to, kad nebuvo kokio paciento, esą buvo laukiama manęs 1 min. ir tada visas kabineto personalas nuėjo gerti kavos. Po 13 min. išėjusi sesutė pakvietė kitą pacientą. Užėjusi pasiteiravau gydytojos, ar ji mane priims? O ji man pasakė, kad ne, nes neatvykau laiku. 

Numojau ranka į šį reikalą (nors čia galima buvo gerą pirtelę užkurti), nes man, jau turinčiai šiokios tokios patirties gyvenime, juokingai atrodo kūpanti jauno žmogaus puikybė. Nieko tokio. Aplaužys gyvenimas sparnelius. Ir kuo labiau mojuosi, tuo skaudžiau laužys.

Kitas atvejis toje pačioje įstaigoje. Medikas, kuriam galėčiau būti vaiku, šeštadienį, laisvą savo darbo dieną, metęs visus darbus sodyboje, suteikė gyvybiškai svarbią pagalbą. Amžinai būsiu dėkinga už tai. Ir tai ne vienas atvejis. Sykį ir Naujuosius gydytojai teko sutikti kabinete su pacientu, teikiant skubią pagalbą.

Ar gali visas situacijas ir visus medikus matuoti pagal vieną kurpalį? Tikrai ne. Žinau tik tai, kad visose istorijose svarbiausia turėjo būti sveikata… Kas kuo manipuliavo, spręskite patys. Modeliuokite situacijas ir praktikuokitės, kaip elgtumėtės jūs, jei kartais tektų tapti panašių istorijų herojais. Sveikatos jums visiems, o ypač sveikų emocijų laiku ir vietoje!

Autorės nuotr.

Share on facebook
Share on twitter
Share on linkedin

1 komentaras

  1. Straipsnyje aprašyta direktorės pozicija, “… medikai nekalti, kad įstatymai yra tokie, kokie yra. ” – argi kaltės nustatymas bent kiek pagerina ligonio būseną?
    Ar negatyvus požiūris į ignaliniečius (pacientus) gali pagerinti situaciją?


Pridėti komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *