Skip to content

Atliekų tvarkymo kryžiaus keliai

Česlovas IŠKAUSKAS (Žurnalistas)

Sako, kad atliekų, taip pat ir buitinių, tvarkymas Lietuvoje yra pelningas verslas, iš kurio minta ir jas tvarkančios įmonės, ir išvežiotojai, ir sąvartynai arba perdirbėjai. Nežinau, kaip dėl kitų, tačiau šiuo metu rajonų savivaldybėms priklausančios komunalinių paslaugų įmonės, tvarkančios gyventojų sukaupiamas buitines atliekas, matyt, tarpsta nuo gero gyvenimo.

Nebūčiau su tuo net susidūręs, jeigu ne liūdna patirtis, vasarojant nedideliame Ignalinos rajono miestelyje.

Savivaldybės įmonės „Kompata“ į tokią iš UAB‘o buvo pertvarkyta 2016 m. pabaigoje. Jai buvo iškeltas uždavinys, kaip ir visoje Lietuvoje, sukurti gyventojų buitinių atliekų tvarkymo sistemą ir įvesti tvarką. Žinoma, atokesnių kaimų ir vienkiemių ji dar nepasiekė. O tvarka tokia: kiekvienas namų ūkio savininkas privalo įsigyti mažiausiai 0,12 m3 talpos konteinerį, ir jo atsisakyti negalima. Kodėl? Todėl kad klerkams kyla įtarimas, jog žmogelis, nors per mėnesį tesudaro kokį kibirėlį atliekų, jomis teršia gamtą, pakasa po žeme arba išveža į miestą, į svetimą šiukšlyną. Na, sakykime, kad šie nuogąstavimai pagrįsti…

Bet su „Kompata“ teko susidurti dėl kitko. Sutartys su gyventojais keičiamos kasmet. Tik iš kaimyno gali sužinoti, kada jos keičiamos ir kodėl, kokios naujos sąlygos. 

Viena gyvenanti 92 metų močiutė, pasiramščiuodama dviem lazdom, turi važiuoti į atokią Ažušilės gatvę ir tvarkyti painiai surašytą paslaugų teikimo sutartį. Yra atliekų išvežimo grafikai. Pagal 2018 m. pasirašytą sutartį (ačiū Dievui, tada „Kompatos“ atstovė atvyko į seniūniją) močiutės konteinerio turinį išveždavo dukart per mėnesį. Anądien ateina jaunuolis ir rodo popierius: jūsų atliekas išvešime vieną kartą per mėnesį. Juk visus metus vežėte dukart… – nustembame. Vasarą sodyboje pilna anūkų… Jie ten „Kompatoj“ apsižiūrėjo tik dabar, sako jaunuolis, važiuokite, susitvarkykite… Ir lipdamas į automobilį priduria: ten toks bardakas…

Gerai, kad yra jaunesnių žmonių. Nuvažiuojame. Vadybininkės čia niekuo dėtos. Klausiame, kodėl atliekų tvarkymo taisyklės nekuriamos žmogaus labui, kad jam būtų patogiau, juk paslauga pensininkei močiutei  nemažai kainuoja (vieno konteineriuko išvežimas – pustrečio euro, o dukart per mėnesį – beveik penki). O vos vaikščiojanti moteris nevažinės į Ignaliną… Vadybininkė griežta: tokią tvarką patvirtino rajono taryba ir mes nieko nežinom. Ant naujos sutarties reikia savininkės parašo. Atsivežkite senutę arba grįžkite su jos parašu…

Dar viena. Žiemą senutė išvyksta gyventi į miestą, tad jokių atliekų sodyboje nesusidaro. Kitaip sakant, paslauga neteikiama. Bet pusmečiui sustabdyti jos teikimą – kryžiaus keliai. Iš pradžių reikėjo seniūnijos pažymos, kad šešis mėnesius močiutė čia negyvena. Paskui tvarka pasikeitė: reikia mokėti visą pusmetį, tik paskui gavus pažymą iš ESO, kad nebuvo sunaudota elektros energijos, kintamąją mokesčio dalį kompensuos (pastovioji tebelieka). Bet juk sodyboje lieka įjungtas šaldiklis, nors žmogus joje negyvena… „Tada niekuo negalime padėti, tokia tvarka“, – skėsteli rankomis juodbruvė vadybininkė. 

Rodos, „spravkių“ laikai praėję, jaunesni gali susitvarkyti elektroninėmis priemonėmis, bet „Kompatoje“ dar stagnacija. Ir mina slenksčius vargšelis senukas iš kokio kaimo, ir varsto biurokratų duris, ir keikia politikus, kuriuos pats ir renka. 

O reikia tiek nedaug: atidos senam žmogui, dirbti jam, o ne savo kišenei, sukurti pastovias taisykles, palankias gauti bet kokias paslaugas. Tą tvarką turėtų inicijuoti laikinasis „Kompatos“ vadovas Gintaras Vitkauskas. Bet tada iškyla daug opesnis klausimas: kam apskritai savivaldybei reikalinga tokia įmonė? Tai klausimas ne tik merui Justui Rasikui, bet ir savivaldybių asociacijos vadovybei.

Share on facebook
Share on twitter
Share on linkedin

Dar nėra komentarų, būkite pirmasis pakomentavęs!


Pridėti komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *