Skip to content

Laukuos tebežydės vosilkos mėlynai

Lina RAGINYTĖ

Nežinau, gerai tai ar blogai, kad kiekviename rajono kampelyje vaikštai lyg savam kieme, o sutikti žmonės – lyg patys artimiausi kaimynai. Kartais gal gerai, nes žinai žmonių istorijas, jautiesi jų gyvenimo dalimi, savotišku metraštininku, dalyvaujančiu ne tik bendruomenių, bet ir šeimų gyvenime. O kartais atsitinka taip, kad ima graužti lyg koks kirminas, nes viskas nuspėjama, pažįstama. Žiūri į link tavęs artėjantį žmogų ir jau žinai, ką jis tau pasakys… Čia ne aš pati taip sugalvojau, čia vis tos pakelyje į Mielagėnus mėlynuojančios vosilkos kaltos. Sekmadienį skriedama į Jono Juodagalvio 90-ies metų jubiliejui skirtas iškilmes dar nežinojau, kodėl visur mačiau tik jas ir ką jos  man šnibždėjo…

Pačiame vidurdieny bažnyčios varpai sukvietė mielagėniškius ir svečius į Joninių atlaidus. Išėjusieji iš bažnyčios neskubėjo skirstytis – laukė šventinio sekmadienio tęsinio. Miestelio aikštės scenoje pasirodę šventės organizatorės Aldona Černiauskienė ir Rima Misiūnienė paskelbė liūdnoką žinią: iškilmės vyks be jubiliato. Kadangi šalį kankino karščiai ir sausra, išties garbaus amžiaus sulaukęs jubiliatas pabijojo vykti į tolimą kelionę, mat gyvenąs Vilniuje. 

Scenoje būriavosi sveikintojai. Iš pradžių kiek sunerimę, pasimetę. Bet situaciją pakoregavo gerb. Jono Juodagalvio draugas, bendramintis, Švenčionijos klubo narys Albinas Cibulskas, nusprendęs priimti visus draugui skirtus sveikinimus. Rajono mero Justo Rasiko vardu padėką už istorinės atminties išsaugojimo darbus su dovanomis įteikė rajono tarybos narė Aušra Čeponienė. Švenčionių mero Rimanto Klipčiaus vardu taip pat įteikta padėka ir nuoširdus Švenčionių krašto apkabinimas. Jubiliejinę juostą su mielagėniškių palinkėjimais perdavė laikinai Mielagėnų seniūno pareigas einantis Saulius Zabolevičius. A. Černiauskienė perdavė iš Mielagėnų ąžuolų nupintą vainiką. Jaudinančią kalbą, įteikdama jaunosios Mielagėnų menininkės nutapytą miestelio bažnyčią, jubiliatui, o kartu ir visai miestelio bendruomenei skyrė R. Misiūnienė. 

„Stoviu ir galvoju, kodėl mes pradedam sveikinti tada, kai jau nebelabai turim ką apkabinti ir ką pasveikinti. Vertinti pradedam tada, kai nebetenkam… Kadangi dirbu bibliotekoje, tai žinau, kokia paklausi yra istoriko J. Juodagalvio knyga „Mielagėnai“. Tai pirmoji knyga apie mūsų miestelio istoriją, mūsų krašto žmones, mūsų krašto pradžią. Ne kiekvienas mūsų dydžio miestelis gali didžiuotis turintis savo knygą. O  mes tokią turime net ne vieną. Ir už tai turime būti dėkingi J. Juodagalviui. Jis, prieš daugiau nei 10 metų, išleidęs knygas, užkrėtė tuo ir kitus. Ir ne bet ką, o savo mokinius. Tarp mūsų jie šiandien yra… Jie – Jono Juodagalvio pasėta sėkla… išdygusi, sulapojusi ir puošianti mūsų kraštą nuostabiais, patriotiškais darbais…

Gaila, kad šiandien negalime apkabinti J. Juodagalvio, negalime paspausti jam rankos. Tad siunčiame nuoširdžiausios linkėjimus, padėkas ir jauniausios mielagėniškės Adelės nupieštą paveikslą – dalelę Mielagėnų“, – sakė R. Misiūnienė. 

Praėjęs sekmadienis – Joninių išvakarės, tad sveikinimai bei palinkėjmai skriejo ir visiems Jonas, Janinos. Kapelos „Merkūna“ vadovo Jono Meškelės galvą taip pat papuošė ąžuolo vaikinkas. 

Liko mielagėniškiai siautėti skambant Strūnaičio liaudiško muzikos kapelos „Merkūna“ dainoms… ir laukti saulutės laidos… Vakarop užsidegė joninių laužai, o jiems besikūrenant, vėl Mielagėnuose skambėjo gražiausia poezija meilei, ilgesiui, džiaugsmui, liūdesiui – tiesiog gyvenimui. 

Jono JUODAGALVIO mintys apie mėgstamą veiklą (užrašyta Algio Jakšto):

„Pagal specialybę esu istorikas, tai, matyt, ir buvo viena priežasčių geriau pažinti savo gimtąjį Švenčionių kraštą. Tai, matyt, logiškas noras, nes savo kraštas visada buvo ir lieka arčiau dūšios. Man taip jau išėjo, kad pasinėriau į savo gimtinės, savo Mielagėnų, savo Švenčionių istoriją, o ten juk tiek daug įdomybių slypi. Negaliu konkrečiai pasakyti, kodėl pradėjau tą daryti, viskas prasidėjo tiesiog spontaniškai, o kai pradedi, kai užsikabini už kokio archyvinio faktelio, po to dar ir dar, o čia kaip toj patarlėj: „Kuo giliau į mišką, tuo daugiau medžių“, taigi atradęs kažką įdomaus, dar nežinomo imi ieškoti naujų to įvykio faktų, duomenų. Taip ir paskęsti toj faktų, įvykių, archyvinių duomenų klampynėj, iš kurios nelengva išbristi, nes viską reikia sudėlioti, išanalizuoti. Man, istorikui, svarbus tikslumas.

Dabar sunku pasakyti, ar nuo Švenčionių krašto istorijos, ar nuo Mielagėnų viskas prasidėjo. Galima sakyti, kad darbas vyko lygiagrečiai, juolab, kad ilgą laiką Mielagėnai buvo Švenčionių apskrities dalis, o Švenčionių kraštas buvo Nalšios žemių dalis, taigi istoriniai įvykiai labai dažnai susipina. Pavyzdys galėtų būti 1863 m. sukilimo įvykiai, o ir daugiau tokių faktų galima rasti.

Pasakos, pasakojimai, legendos, žinoma, gražu. Kraštotyrinis baras visada įdomus, vertingas, bet man svarbus tikslumas, įvykiai, paremti archyviniais dokumentais, kronikomis. Žinoma, jei tarp dokumentų yra lyrinių nukrypimų, tai galima pridėti kaip iliustraciją, o šiaip pirmenybė atiduodama faktams, o tuose faktuose ir dokumentuose būna visko. Ir pavardžių, ir vietovardžių rašymas kartais būna toks, kad gali nesusigaudyti, ir tada reikia jau remiantis logika ieškoti tikslumo. Štai parašyta, kad Tverečiaus valsčiuje yra Velikajevės kaimas. Pats tverečėnas esi ir gerai tą kraštą žinai, pasakyk, kur toks kaimas yra. O pasirodo, kad tai Didžiasalis. Tai tik vienas pavyzdėlis, o tokių daugybė. Ypač dėl pavardžių rašymo kartais sunku nustatyti, kaip skamba tikroji pavardė. Viename dokumente vienaip, kitame kitaip rašoma. Juk mūsų daugiatautiniame krašte viskas taip supinta, kad kartais būna sunku išpinti. Be dokumentų negalima, bet ir dokumentų negalima priimti kaip absoliučios tiesos, nes juo irgi rašė žmonės, ir dažnai būdavo, kad įvykis aprašomas taip, kad būtų naudingiau dokumentą rašančiai pusei. Kai teko rinkti medžiagą apie Lietuvos pasieniečius, kilusius iš mūsų krašto, susidūriau su tokiu dalyku: jei, tarkim, apie incidentą prie demarkacinės linijos rašo Lietuvos sargybos viršininkas, tai viena, o jei lenkai – visai kas kita. Ir žinok, kas pirmas šovė.

Kai paimi į rankas seną, prieš šimtmečius rašytą dokumentą, kurio intensyviai ieškojai, jauti pasitenkinimą, nes kartais surasti vieną ar kitą dokumentą tikimybė būna tokia pat, kaip šieno kupetoje rasti adatą. Žinoma, prielaidas visada turi turėti apie tai, ko ieškai – ar tai būtų vietovė, ar asmuo, ar įvykis. O šiaip archyvuose yra katalogai ir per juos bandai ieškoti. Bet net ir turėdamas viltį surasti duomenų, ne visada gali surasti juos. Čia jau, kaip sakiau, tikimybė tokia, kaip šieno kupetoje surasti adatą. Beje, į fondus niekas tavęs ir neįleis. Pagal katalogus kreipiesi, kartais gauni daugiau negu tikėjaisi, o kartais atvirkščiai. Beje, parašyta būna įvairiomis kalbomis, bet kai reikia, tai susigaudai“.

xxx

Kokia teisi R. Misiūnienė. Tik kažin, ar žmonėms apskritai duotas gebėjimas gyventi ir džiaugtis čia ir dabar… Gal mes apskritai teturime gebėjimą vertinti tik prastus dalykus? Turėtą laimę pradedam jausti tik jos netekę, sielotis dėl sveikatos pradedam tik pasiligoję ir žmogų pradedam vertinti jį praradę. Kai jis šalia, kai bet kada galime jo paklausti vienų ar kitų dalykų, kai galima išgirsti patarimų, pamokymų, kai galime drauge juoktis keliaudami prisiminimais, mums to nereikia. Kokie mes vis dėlto keisti… Ir tik tos pačios vosilkos tebežydės mėlynai, bet mes jų nebematysime.

Autorės ir PRO PATRIA nuotr. 

Šio straipsnio komentuoti neleidžiama!

Orai Ignalinoje

Reklama ir skelbimai svetainėje